Šiandien namuose buvo nykštukų diena. Rišom, rašėm, kepėm, smaigstėm, puošėm ir visaip vyniojom… Man nuo širdies vakar nusirito akmuo, kai ties septyniolikta nupirkta dovanėle padėjau pliusiuką. Tai reiškia, kad daugiau nei pusė maratono jau įveikta. Ant šaldytuvo durų magnetėliais priplaktos voveraitės ir ledo žmogeliuko eilės jau pramoktos visų namiškių. Kostiumus vakar suimprovizavo močiutė. Vokeliai sunešti į rinkliavų aruodus, spanguolės užšaldytos, vainikai dekoruoti, meduoliai pakepti… Galvoje dar vis dūzgia keliasluoksnis Kalėdinių rūpesčių monologas, bet juk smagu, kai pabaiga matyti. Ir nepaprasta, o kvepianti karštu vynu…
Tiek tos įžangos. Dabar įdomumas.
Tarėmės su močiute kada dovanėles pakuosim. Trečiokas sirgo ir kolkas neeina į mokyklą, todėl nutarėme tai daryti ryt, kai jis išeis mokytis. Buvome įsitikinusios, kad jis sėdi savo kambaryje antrame aukšte. Staiga girdime už nugaros:
– Jūs neišsigąskite. Aš čia. Vistiek aš netikiu Kalėdų Seniu.
– ?, – amą praradom.
– Visas dovanas neša tėvai.
– Edi, iš kur?..
– Aš ne vakar gimęs.
– Supratau. Apsiauk šliures. Nes būsi ne vakar gimęs, bet šiandien sušalęs.
– Gerai, tada pakuosime kartu?
Kartu dovanų nepakavome. Tarėmės rytoj. Bet šiandien pirmą kartą gyvenime pasijutau tikra Kalėdų bendrininke. Juk Kalėdos mūsų – viso pasaulio tėvų, senelių, tetų ir dėdžių rankose. Ir visgi linksma, kad tų bendrininkų gretos didėja! Eduardas šiemet jungiasi prie mūsų.
– Mama, o aš dar norėjau paklausti… Ar tai reiškia, kad aš dovanų daugiau nebegausiu?
