Ruošiuosi šventėms. Lėkime, bėgime, šaukime, su krūpčiojimais, lyg kažką dar būčiau pamiršusi… Šiandien, kai namuose abejotinos būtinybės ir paskirties daiktai buvo sustumdyti į vietas, sukaišiota šimtas porų batų ir šlepečių į dėžes, nuvalytos palangės, sudėliotos Kalėdų žvakės ant židinio ir uždegtos šventinės girliandos, aš balsu nejučia prapliupau:
– O Dieve, kada gi ateis tas laikas, kai aš namuose padėsiu daiktą ir tas daiktas liks stovėti vietoje, kol vėl jo pati nepajudinsiu?! Mama, – kreipiuosi padriku nevilties monologu, kol važinėjamės vakariniu miestu, – o ar tu gali įsivaizduoti kokia aš būsiu laiminga, kai visi daiktai bus savo vietose?! Kai tos mažos rankytės nečiupinės veidrodžių, netapšnos į langus pusryčių likučiais… Kai nebereikės siurbti nuo baldų seno, dovanoto, skolinto… Aš laukiu to laiko. Tiesiog… Kai padėsiu daiktą, išeisiu iš namų, grįšiu vakare, o tas daiktas lauks manęs toje pačioje vietoje, kur jį palikau!
Mano mama pradžioje juokėsi, o paskui:
– Tikrai ateis. Bet, būk gera, nelauk. Nes tu padėsi daiktą, išeidama iš namų, grįši namo, o tavęs lauks savo vietoje tik tas daiktas. Tu tada suprasi, kad esi tik tu ir tie daiktai. Jie dulkės. Tu juos kilnosi, šluostysi dulkes, vėl dėsi į vietas tuos daiktus… O jie bus su tavimi tik tam, kad tu nušluostytum po jais dulkes.
Ji pasakė taip įtaigiai, kad aš minutėlę sugebėjau išgirsti rakinamų durų spragtelėjimą. Atsistojau, lyg pelenė priešais didelius langus, ir pažvelgiau ten, kur manęs nėra. Ten, kur grįžti tyloje vienas namo, o juk niekas nelaukia… Nupurtė.
– Tegu mėto jie tuos mano daiktus!..