Per Kūčias įvyko du keisti susitikimai.
Degalinėje, šalia šiukšlių konteinerio, maišiukus šiureno tvarkingai apsirengęs senukas. Kratė “Happy meal” pakuotę, bet jokio džiaugsmo joje neaptiko. Kai ištiesiau jo priešakyje du kopūstų pyragėlius, jis visomis jam žinomomis kalbomis pasakė ačiū ir nusišypsojo. Nesuprato kokia aš kalba kalbu, nes minutėlei buvau praradusi kalbos dovaną ir tik kvailai linkčiojau galva. Sėdau į mašiną ir važiavau, galvodama, kad taip, matyt, atrodo nelaimė. Kai žmogiškasis orumas užmiega nuo alkio, o kūnas eina ieškoti Kūčių patiekalų į šiukšlynus.
Po penkiolikos minučių ligoninėje lankiau dukrą. Moterų palatoje vaitojo sena moteris. Ji pajuto atėjimą, nors gulėjo atsisukusi į mane nugara. Pakvietė. Priėjau. Paprašė pakelti nuo grindų piniginę. Apieškojau palovį, bet neradau. Tuomet ji dar garsiau pradėjo vaitoti ir sakyti, kad jau temsta, jai reikia eiti prižiūrėti kūdikį, privalau jai paduoti piniginę. Nieko neradau, bet supratau, kad ir nerasiu… Moters spintutė buvo nukrauta valgiais, sultimis, greta stovėjo dirbtinė Kalėdų eglutė. Moteris supyko ant manęs ir tyliai dejavo toliau. Vėliau sužinojau, kad visi jos artimieji emigravę. Ji labai ligota, moterį kartais lanko tolimi giminaičiai.
Važiuodama namo mąsčiau, kad man už skurdą ir ligą baisesnė vienatvė. Paskutiniu kąsniu dalinčiausi, kad tik būtų su kuom. Tai galbūt taip ir atrodo nelaimė – kai turi, bet nėra su kuom pasidalinti.
O vaikai šiandien ryte neranda pirštinių. Kaip prakeikimas – vėl visos po vieną!
– Susikibkite visi stipriai rankomis ir eikite drauge iki mašinos. Nesušalsite.