Dabar pjaustau iki alkūnės varvančius apelsinus į krištolinę vazą su žele ir sakau sau, kad man Naujieji visiškai nesvarbūs. Galbūt ne Naujieji, o ta šventė su balta mišraine ir vištos kulšim. Na, gal ne su vištos kulšim, o su suši, pica, bulvių koše, gal net su elnienos steikais ir fejerverkais. Mat jokio skirtumo man kas tuomet ant ilgo stalo guli, nes man atrodo, kad čia ne šventė svarbiausia. Ne staltiesių spalva ir suknios grožis. Ir ne paskutinį atodūsį išleisiantys Senieji, ir net ne Naujieji, man atrodo, čia svarbiausi.
Man labai svarbus yra tarpas. Tas metus jungiantis mažytis tarpas, kurio niekaip nematyti, jį galima tik akimirką pajausti. Tą padaryti yra paprasčiau, kai būnu viena, o ne kompanijoj. Rytoj namuose bus triukšminga, todėl bandau metų tarpą įveikti šiandien, suguldžius visus triukšmadarius į lovas.
Aš tyliai giliai įkvepiu šių metų dovanotą jėgą, naujas viltis, gražias mintis. Kai kitame krante iškvėpsiu, jos pasklis. Išsitraukiu iš širdies rakštis, nupurtau blogio, pykčio, skausmo, neteisybės dulkes. Pasiimu į vieną delną tikėjimą, į kitą – truputį šilto ašaroto metų liūdesio, nes be jo nebūtų naujo džiaugsmo. Atsispiriu, pakylu ir sklendžiu. Sekundė – tarpas – naujas krantas.
Atsisuku akimirkai atgal ir pamoju visiems ir viskam, kas buvo mano kelyje. Nusilenkiu iki pat žemės duslaus kvapo ir padėkoju. Nes viskas, kas ne aš pati – mano didysis metų įkvėpimas.
Tarpo nebėra. Metai jungiasi į gražų gyvenimo taką.
Laimingų!..
