Kai buvau maža, man labai patiko gyventi ant lubų.
Aš atsiguldavau kambaryje ant nugaros, užversdavau galvą aukštyn į sniegines lubas ir fantazuodavau, kaip vaikštau po jas basa. Šviestuvai atrodydavo kaip spindintys linksmi fontanai, visi langai buvo iki pat žemės, nes mano žemė buvo baltos lubos. Tai buvo mano tobula balta erdvė, nes niekas kitas ten negyveno, net nežinojo, kad aš ten gyvenu. Tie keturiasdešimt kalke balintų kvadratų buvo mano slaptoji šviesos rezidencija. Visuomet šalia, bet niekas apie ją nežino. Net jei žinotų, nieko nebūčiau įsileidus, taip norėjosi man tos tobulai švarios erdvės. Aš ten buvau savo minčių piemenė, kompanją palaikė tik saulės zuikiai ir gerų sapnų tyla.
Kai dabar, po daugiau nei trisdešimties metų man pasidaro liūdna nuo dūzgiančių naminių linksmybių, aš ilgiuosi savo lubų. Tylos, kai girdi savo kvėpavimą, sriubos garų, kurie glosto mano basas kojas, sienomis slenkančio šešėlių teatro ir tų paveikslų, kuriuose portretai kabo žemyn galva, bet niekas dėl tokio keistumo neprieštarauja.
Dabar mano lubos yra vakarinis rašymas. Mano tinklaraštis – mano slaptoji rezidencija. Užeina patyliukais basi svečiai, bet taip tyliai, kad nepastebiu. Kiekvienas komentaras ar laiškas mane kiekvieną kartą nustebina, lyg patį pirmą kartą, nes vistiek man atrodo, kad mano lubų rezidencija slapta.
Už šviesą noriu padėkoti Jums.
