Vaikščiojom praėjusią vasarą su vaikais po kapines, kurios yra visiškai greta mūsų namų. Vaikščiojom ir kalbėjomės apie mirtį. Visiškai nebaisu apie tai kalbėtis, nes vaikai turi mažiau baimių, daugiau tyrų įžvalgų. Jie sako, kad mirę žmonės iškeliauja kažkur, iš kur niekada nebegrįžta, bet gali matyti gyvuosius. Jei gali matyti gyvuosius – tuomet reikštų, kad viskas, kas vyksta po jų mirties, yra ne mažiau svarbu nei tai, kas vyko jiems gyviems esant.
Šiandien prisimename gynusius ir žuvusius už laisvę. Žūtis jų, o laisvė mūsų. Labai svarbu, kaip elgiamės su ja. Vaikai kartoja, kad mirusieji mus mato. Esu linkusi pritarti. Ir todėl net už mirtį man atrodo baisesnis beprasmis buvimas tų, kurie lieka gyventi. “Iš debesų jie viską mato” – sako vaikai. Vėl palinksiu galva. Tikiu vaikais, nes jų distancija kolkas trumpesnė nuo nebūties, nei mano.
Mirtis yra lemties ranka grubiai padėtas taškas. Be pradžios ir pabaigos. Tačiau po taško būna naujas sakinys. Todėl taip norisi, kad sausio 13-oji būtų ne tik atminimo diena, tačiau prasmės, vertės, vilties, Lietuvos gerovės ir gyvybės diena.
Būkime verti to, kad kažkas niekada nebegrįžta namo.
Jie negrįš, bet viską mato.
Būkime.
Fotografija: Kristina Aleksynaitė photography
Vaikščiotojai: Dalia Morta, Unė Elena, Uršulė, Konstantinas, Eduardas ir jų mama
