“Mama, o ryt, kai grįšime vakare namo, tavęs jau nebebus?” – prieš užmigdami manęs klausia vaikai.
O aš kaip tyčia šiandien visą dieną tik apie tai ir galvoju: “kas bus, kai manęs čia nebus?..” Klausimas skamba dramatiškai. Bandau programuoti sklandžią visų reikalų eigą: sandėliuoju maistą, rūšiuoju kojines, namiškiams primenu apie sausus batus, namų darbus ir raktus. Pieno nupirkau tiek, lyg visą savaitę nebeveiktų maisto parduotuvės, duoninė neužsidaro, šaldytuvas apkabinėtas priminimo rašteliais. Sudėlioti pusryčių, vakarienių meniu. Patikrintos sauskelnių ir miego pasakų atsargos… Pažymėtas taškelis žemėlapyje, kad vaikai visuomet žinotų, kur baladojasi jų mama. Ir vistiek neramu. “Kas bus, kai manęs čia nebus?..”
Toks nerimastingas prieraišios mamystės sindromas. Jis įsikūnija mano krūtinėje ir blaškosi lyg įkliuvęs paukštis, kai tik reikia bent kelioms dienoms palikti namus. Puikiai suprantu, kad grįžti akimirksniu nebegalėsiu, nes būsiu per toli. Net jei Uršulė paprašys bučkio, Edis eilinį kartą pames raktus arba Kostas įsistatys guzą. Keista, bet man atrodo, kad pačiame klausime slypi atsakymas. “Kas bus, kai tavęs čia nebebus?”. Bus visi visi, išskyrus mane. Bus viskas truputį kitaip, bet tas viskas bus puikiai!
O aš greitai grįšiu.
