Aš pati pirmą kartą į Berlyną nukeliavau prieš trisdešimt penkis metus, kai man buvo septyneri. Važiavome su mama traukiniu. Neišdildomą įspūdį paliko cukruoti obuoliai, skiauterėti pankai, televizijos bokštas ir burbulinė kramtoma guma. Tuomet prisipirkau savo dviem kasytėm gražiausių segtukų, vaikščiojau po atrakcionų parką ir maniau, kad naujais bateliais tipenu po rojų. Seni buvo laikai. Po to dar lankiausi ten bent penkis kartus, kelis iš jų siautėjau “Love parade” minioje.
O šiandien – nauji įspūdžiai iš griežto, bet kūrybiško, didelio ir atviro Berlyno. Pirmą kartą čia atvykome su mažamečiais. Gera proga patirti Berlyno draugystę šeimoms.
Turime tokią tradiciją – Konstantino gimtadienius dažniausiai švenčiame ne namuose. Matyt, gimdamas su savimi jis atsinešė didelę energiją, kuri mums neleidžia užsibūti vienoje vietoje. Be to, kalendoriškai tai puikus metas keliauti – vasario pradžioje griauti žiemos nuobodulį, šildyti kaulus ir naudotis “nesezoninėmis” nuolaidomis. Pirmąjį Kostuko gimtadienį šventėme Konstantinopolyje (Stambule). Dabar džiaugiuosi tuom, kad suskubome ten nukeliauti prieš šešis metus, tikrai ten neišdrįsčiau keliauti su vaikais dabar. Keliavome į Paryžių, Nidą, o šiais metais – į Vokietijos sostinę.
Ši kelionė trunka trečią parą, bet mes tik teoriškai žinome, kiek praėjo dienų nuo kelionės pradžios. Bendrai visas laikas susiplakė į vieną didelį naujų patyrimų ir žavingų akimirkų kokteilį. Pirmąjį pusdienį praleidome “Lego atradimų muziejuje”. Matyt, tai pirmasis kartas gyvenime, kai ėjome į vietą, kur įeiti suaugę gali tik lydimi vaikų, o ne atvirkščiai. Kostas pamišęs dėl Lego, todėl šešios valandos spalvotų kaladėlių stichijoje pasiteisino su kaupu. Visi gimtadienio taupyklės pinigai buvo išleisti Lego parko parduotuvėje – į viešbutį grįžome su lenktynių trasa ir mašinėlėmis. Vyrukai nepamiršo ir sesių, man buvo miela išgirsti, kaip jie renka joms nors ir kuklias, bet dovanas.
Kitą dieną aplankėme žvakučių ir gėlių jūrą teroro aukoms atminti. Tvyrantį nerimą primena daugybė gatvėse budinčių policininkų.
Vėliau slampinėjom po zoologijos sodo parkus, mojom drambliams ir fotografavomės su beždžionėmis. Mano skepticizmą galutinai sugriovė terariumai ir akvariumai – dėl vokiškos tvarkos, puikiai sutvarkytų erdvių gyvūnams, specialių atvirų skirtingo gyvūnų skonio virtuvių – pradėjau tikėti, kad gyvūnams Berlyno sode gyventi patinka. Beja, didžiausią pasisekimą čia turėjo medūzos ir egzotiškos žuvys. Tokios įvairovės ir grožio vaikai nebuvo matę.
Dabar tas laikas, kai mieste mirguliuoja išpardavimų vitrinos. Mamai sunku susilaikyti. Teko su vaikais pasiderėti, už kelias valandas ramaus “shopingo” atsipirkau dėže pieniškų ledų. Džiaugiuosi, kad pieniški ledai – vis dar cirkuliuojanti valiuta šeimoje.
Šiandien buvo staigmenų diena. Nutarėme, kad tėtis ves mus su žemėlapiu kažkur, tik nežinosime kur. Iš vakarinės Berlyno dalies keliavome link rytinės, kol išvydome auksu spindintį Berlyno angelą. Nesitikėjau, kad vaikai pasiūlys lipti į Pergalės koloną. 67 metrai be lifto. Aš pati bijau aukščio. Kai ruošiausi lipti žemyn ir užsimerkiau iš baimės, kad nepamatyti sraigtinių laiptų bedugnės, vienas iš sūnų mane tyliai padrąsino:
– Mama, pati pagalvok, galbūt tai gera proga įveikti savo aukščio baimę.
– Ačiū. Vistiek bijau.
– Ir aš turiu baimių. Bijau scenos, todėl nedainuoju chore.
– Susitariam, kad abu bandysim įveikti baimes?
– OK.
Vaikams buvo juoko, kai lipau žemyn įsikibusi abiem rankom, o jie lėkė, lyg pašėlę.
Vėliau keliavom link Branderburgo vartų, aikštėje šalia Reigstago rūmų pūtėme milžiniškus muilo burbulus su sekmadieniniu klounu, apžiūrėjome rūke paskendusį televizijos bokštą ir suvalgėme po riebią porciją fish&chips “Nord Sea” restorane, paeiliui kalbėdami su močiute telefonu. Ir kada gi daugiau, nei lietui lyjant, gali susitikti lietuvius? Aleksandro aikštėje išgirdome lietuviškai kalbančias lietuvaites, kurios tarėsi, kokiose parduotuvėse rytoj medžios nuolaidas.
Visgi didžiausia šiandienos staigmena berniukams buvo “Wolkswagen” grupės Forumas. Neplanuotai ten užtrukome gerą valandą. Berniukai pamatė ateities koncepcinius automobilių modelius ir prisižaidė. Interaktyvūs stendai labai patiko vaikams. Kur dar galėtum virtualiai įlįsti į super automobilio bagažinę, švelniai papurtyti tėtę elektra arba pasigrožėti kaip atrodai, kai plaukai atsistoja piestu tikra žodžio prasme.
Diena pralėkė kaip tos dvylika stotelių metro atgal iki viešbučio. Rytoj tęsis mūsų ilgasis gimtadienis su septyniomis žvakutėmis. O kolkas vaikai svarsto, kas ta paslaptingoji berlynietė kambarių tvarkytoja, ji ne tik lovas išpureno, bet ir sudėliojo vaikų lego šviesoforą, kurio patys vakar sukonstruoti nespėjo.