– Mama, o gali išduoti, ar pas mus namie yra slaptų dalykų, kurių mes nežinom?
Čia šiandien manęs paklausė viduriniojo amžiaus vaikai, išsirikiavę priešais mane, kaip gydytojų komisija.
– Kokių slaptų dalykų? – ši gauja suintrigavo per sekundę, nes žiauriai mėgstu detektyvus.
– Kažkokių. Pavyzdžiui, seifų už paveikslų. Arba slapto tunelio po namu…
– Arba bent jau slapto teleskopo ant stogo, – pratęsė brolio viltis Kostukas.
– Ne, vaikai nėra pas mus slaptų dalykų daugiau, nei jūs patys žinote. Slaptavietė po laiptais, gerų dalykų sandėlys rūsyje ir mano įdomūs daikčiukai ant indaujos.
Pasirodo, vaikai tiesiog norėjo išsiaiškinti ar yra dar mūsų name kažkas, ko jie nežino. Toks grynas vaikiškas smalsumas. Dar pusvalandį jie pavaikščiojo po namus stuksendami lazdele sienas. Pašvietė prožektoriumi spintose ir nurimo. Sėdo žiūrėti filmuko. Supratau, kad nusivylė. Ir tuomet pagalvojau, kad reikia kažkaip šitą vaikišką atradimų troškulį išnaudoti kasdieniame ugdymo procese. Reikia jiems kuo dažniau duoti galimybę atrasti. Patiems. Juk jie iš prigimties visi yra nuostabiai smalsūs.
Vietoje liepti atlikti – beliktų sudominti.
Vietoje to, kad viską išdėstyti – leisti atrasti.
Vietoje to, kad nuožmiai vertinti – dažnai užtektų tik paskatinti.
Žiūriu į tas smalsias akis ir galvoju, kad būtų nuostabu išmokti auginti vaikų smalsumą.
Nes atradimus vaikai sunkiai pamiršta, kaip ir slaptus dalykus.
