Kai esu numačiusi svarbų žingsnį, aš žinau, kad ateis laikas pradžiai. Aš bijau tos akimirkos! Ir nieko nedarau, tik bijau. Brandinu, šildau užgulusi savo minties kiaušinį ir bijau net krustelti… Įvairiais būdais vengiu pradžios, nes bijau pirmojo judesio. Balta pradžios spalva mane paskandina į paniką. Pirmojo karto vilionės mane užgriūna kalte, kad tai tik pradžia. Kol nieko nėra, nieko negaliu matuoti – ar daug, ar mažai nuveikta.
Aš kuičiuosi po smulkmenas, vėl ir vėl minu ratus didelio klaustuko nugara “kaip man pradėti?” Juokiuosi iš to, kas nejuokinga.
Gainioju vėjus.
Šildau delnuose sustingusį impusą, kol jis sušyla ir tirpsta. Išteka pirštais mano mintys gardžiu neišsipildžiusios palaimos kvapu. Kaip pamiršta vaisinių ledų porcija.
Dieve, spragtelk man iš dangaus pirštu, kad plyščiau sraunios pradžios upe, kad prapliupčiau šilto lietaus debesiu.
Nuo įtampos pučiasi plaučiai ir sekundėmis pamiršta kvėpuoti.
Aš bejėgė iš baimės.
Mane blaško viskas, nes tas viskas yra niekas, lyginant su mano beviltiškai nutolusia pradžia.
Nutariau dingti. Išeiti, pasislėpti ir patylėti. Susikaupti pradžiai. Man reikia visiškos tylos, kad nebegalėčiau ignoruoti savo baimių ir pradėčiau veikti.
Išeinu. Kad ramiai ištupėčiau savo pradžią.
Iš baltos, iš tylos ir iš lukšto
Atsiranda spalva ir daug triukšmo
…
