“Bešvenčiant” vasario 16-ąją vaikų ligoninėje, apniko mintys apie laisvę. Per langus švilpauja pavasarėjantis vėjelis, o tu čia – tokia vargšė su dar didesniu vargšeliu lovytėje ir švirkštu rankoje. Sutarėme su palatos drauge susiruošti sau kuklią šventę. Trupininis pyragas, pašildytas mikrobangų krosnelėje su saldžia purškiama grietinėle buvo patraukliausias iš to meniu, kurį sugebėjau sudėlioti, išlėkusi apsidairyti į šalia esančią krautuvėlę.
Tupėjau ant siauros taburetės, kirtau mūsų vakaro desertą ir mąsčiau, kad apskritai mamystėje toks ir yra didysis išbandymas – sugebėti džiaugtis, dalinti džiaugsmą kitiems ir mėgautis gvenimu, kai esi suvaržyta tam tikrų aplinkybių, kurios priklauso dažnai ne nuo mūsų.
Visgi pastebėjau tokią keistą tendenciją – kuo daugiau pas mane vaikų, tuo jaučiuosi turinti daugiau laisvės. Nors turėtų būti atvirkščiai?.. Kai auginau vienintelį mažylį, atrodė, jog tiek daug visko nebegaliu! Negaliu su vyru eiti į naktinius kino seansus, nebegaliu svajoti apie XS dydžio suknelę, nebeturiu galimybės užsiimti spontanišku seksu, net garsiai kalbėtis telefonu su niekuom negaliu, kai kūdikis miega… Kai šeimoje atsirado daugiau vaikų, jau buvau pramokusi mažų gudrybių, kaip galima suderinti skirtingus interesus ir pasiekti savo tikslą, nepažeidžiant kitų šeimos narių laisvių. Taip po truputį išmokau adaptuotis ir sugebėdavau vis daugiau. Kuo daugiau galiu – tuo mažiau sėdžiu. Taigi, nuo ketvirto vaiko iš mano terminologijos dingo žodžių junginys “sėdėti namuose”. Tas “sėdėjimas” įgijo kitokias savirealizacijos prasmes ir būti mama darėsi vis mažiau nuobodus užsiėmimas. Mezgiau, organizavau, laksčiau pašėlusiu greičiu, bendravau ir vykdžiau tokius projektus, kuriems anksčiau nebuvo tiek drąsos. Mano laisvė tiek išsiplėtė, kad nejučia pradėjo trintis veiklos ribos.
Kartais susimąstau, kad vidinės laisvės pojūtis atsiranda tik tuomet, kai turi atskaitos taškus, pagal kuriuos gali matuoti savo laisvę – užpūstomis žvakutėmis ant gimtadienio torto, polėkiu, pietų miego laiku ar nugriautomis kliūtimis. Taip gera būti mama, o labiausiai dėl to slapto žinojimo, kad man nėra jokių kliūčių, jei tik noriu. Jei būčiau niekada nepatyrusi jokių apribojimų, sunkiau suvokčiau laisvės vertę.
Taigi, valgydama savo šventinį pyragą ligoninės palatoje nusprendžiau, kad labiausiai varžo ne aplinkybės, o mūsų požiūris į jas.
