Aš esu patyrusi krizę. Ir netikėtą, ir lėtinę, ir visiškai beviltišką. Bent tada taip atrodė…
Tyla mane žudė, o atsivėrimas ir kalbėjimas suteikė viltį. Sąstingis alino kūną ir protą, o judesys – vėdino ir gydė. Aš galiu palyginti, nes esu išgyvenusi ir įveikusi ne vieną krizę. Todėl gerai žinau, kokį svarbų ir prasmingą darbą tyliai, kantriai ir nuoširdžiai atlieka Krizių Įveikimo Centro psichologės ir savanoriai. “Atlieka” – turbūt ne tas žodis. Sutinka, išklauso, padeda kojomis pajusti žemę.
Vilniuje, Antakalnio gatvės KĮC patalpose šeštadienį gėrėme rytmečio kavą ir grožėjomės atnaujintomis seno knygyno patalpomis. Tikras atidarymas. Senasis “Atžalynas” dabar sužaliavo storu žaliu kamienu lauko vitrinoje.
– Ką reiškia medis jūsų logotipe? – paklausiau.
– Augimą. Jei įveiki krizę – paaugi.
Čia tyliai auga jauni žmonės, vyrai ir moterys, senjorai – išgyvenantys krizes. Ateina ir jų artimieji.
“Jei žmogus ateina pas mus kalbėtis dėl artimo žmogaus krizės, tai reiškia, kad ir jis pats jau patiria su tuo susijusią krizę”.
Apžiūrėjome knygų lentynas, tapybos darbų ekspoziciją ir sutikome su darbuotojų komentaru, kad čia tiesiog gera būti. Vieta, iš kur nesinori išeiti. Tačiau tenka, nes krizė yra įveikiama! Tą gerai žino čia dirbantys psichologai: “girdite, Krizių ĮVEIKIMO Centras. Krizės įveikiamos!“
O jei tik visi, kuriems reikia pagalbos, žinotų – kaip nuoširdžiai yra laukiami. Ateitų bent skanios kavos atsigerti ir knygos paskaityti.
Labai naudinga žinoti, kad yra tokia vieta: KĮC
