Aš manau, kad duoti gyvenime yra lengviau, nei imti.
Imdami pripažįstame savo nepatenkintą poreikį ir silpnumą.
Bijome imti, nes dar labiau bijome įsipareigoti.
Mes puikiai jaučiame, kad nuo tos sekundės, kai tik paimsime iš duodančio rankų, įžengsime į artimesnio kontakto zoną. Tuo būdu galime tapti dar labiau pažeidžiami.
Sunku yra imti, nes visuomet imame iš rankų to, kas bent sekundę demonstruoja akivaizdų pranašumą. Nes jis daugiau turi, nei mes.
Imti sunku, nes jautiesi mažiau vertas atleidimo. Juk tam kas aukoja yra lengviau susitapatinti su dorybėmis.
Ir apskritai, išdidžiai paduoti yra smagiau nei nuolankiai dėkoti.
Balansas ir harmonija pasaulyje bus tik tuomet, kai vienodai gerai išmoksime ir paprašyti, ir aukoti. Imti bus lengviau tuomet, kai žinosime, kad kažkam yra tiesiog gera dalintis.
Jei žinai, koks didelis malonumas yra duoti, tuomet ir priimti iš kito išmoksti nepraradęs orumo. Tai yra svarbu – pajusti malonumą duoti.
Su vaikais būdami Berlyno zoologijos sode atradome keistą “aukų dėžutę”. Visas linksmumas buvo statyti ant briaunos euro centus ant didelės apvalios pasvirusios plokštumos ir matyti kaip tavo centas suka ratus link kiaurymės pačiame centre. Vaikai nesitraukė iš tos vietos, kol nepaleido ratu visų mūsų metalinių pinigų. Tiek džiaugsmo buvo aukoti gyvūnų priežiūrai. Tuomet pagalvojau, kad ta emocija, kurią patyrėme atiduodami – kūrybiškai smagus papildomas apdovanojimas už piniginę auką.
O prieš kelias dienas atradau Lietuvoje panašų dalyką. Tiesa, internetinėje erdvėje. Štai čia manoloto.lt yra kelios labdaros loterijos, kai pinigai aukojami labdaros organizacijai “Gelbėkit vaikus” ir draugijai “Raudonasis kryžius”. Nutrinti pirštu mobilaus ekrane tuos bilietus yra dar nepatirtas įdomumas, jau nekalbant apie moralinį pasitenkinimą duoti. Pripirkau daugybę dešimt centų kainuojančių bilietų ir visus daviau nutrinti savo vaikams.
Mokomės po truputį duoti. Nedūsaujant, be susireikšminimo, tiesiog smagiai.