Šiandien, lyg niekur nieko, be jokios aiškios priežasties, galvoju, kaip visgi gera gyventi! Suplakiau riebius šaltibarščius su tikrais kvapniais darže užaugintais krapais, priviriau papračiausių bulvių su lupena – sukirto visi, kaip parą nevalgę. Koridorius kvepia braškėmis, dvynės šiandien išmoko taisyklingai tarti savo antruosius vardus, broliai visu smarkumu prie teliko šoka. Kažkas juokiasi, kažkas čia pat pykstasi, kažkas saldainiais nepasidalina… Ir vistiek mane persekioja mintis – kaip gera gyventi!
Vyras namo parvilko iš žvejybos žuvį, su tokiu pasididžiavimu už parankės, lyg ji penkis kilogramus svertų. O tai ten, krepšy, žiūriu – tik vienas pagyvenęs ešerys. Sako: “nuvaliau, padruskinau, rytoj išrūkysiu.” Apsidairau – daugiau lyg ir jokio džiaugsmo, bet vistiek galvoju – kaip gera gyventi!
Ir kartoju sau iki vakaro šiandien: “Dieve, gera gyventi!” Oras ne pats geriausias, mašina pagedo, atostogos dar ilgai nesišviečia, ir kūno svoris ne idealus, o dar cukrus namie baigėsi ir vaikai nešvariais keliais…
Štai taip, lyg ir be jokios priežasties, būna gera gyventi.
Kodėl taip dažnai mėgstame bėdavotis, bijome džiaugtis? Atsimenu, vyresnės moterys mane vis pamokyti skubėdavo: “tik neskubėk džiaugtis, nes laimė pabėgs…” Arba: “džiaukis tyliai, vaikeli…”
Bet kodėl? Kodėl mes tokie, lietuviai, džiaugsmobaimingi? Paverkt, padejuot, pasikeikt ar sodriai pasipiktinti – pirmi. Net juokas ima tiek verkti. Juk nieko ypatingo ir nereikia, kad būtų gera gyventi.
Tiesiog linkiu laimės. Gera gyventi…
