Tai laiškas moteriai, patiriančiai smurtą. Man atrodo, kad ji perskaitys – ta moteris, kuri kasdien tyliai sugeria skausmą.
Patikėk, nesvarbu – psichologinį ar fizinį. Jei tai nuolat, vadinasi – kenti nuo savo aplinkos žmogaus. Galbūt – nuo artimo žmogaus. Galbūt nuo to, kuris kažkada buvo artimas, savaip žavus ir labai mylimas. Galbūt nuo to, su kuriuo dar vakar siejai savo svajonę, medaus kelionę ar žilą senatvę.
Tai visiškai nesvarbu kas jis, nes Tu stipriai kenti. Taip kenti, kad pradedi savęs nekęsti. Nes Tau siaubingai nepatinka grimasos moters, kuri stovi akistatoje su bjaurastim. Kartais nuo visko taip šlykštu, kad nesitiki, jog tai vyksta. Sekundėmis tikies – gal pabusi vieną rytą ir išsisklaidys akimirksniu kraupumo dūmas virš tavo pasakos?
Žinau, kad Tavyje giliai rausiasi trys klausimai. Jie neleidžia Tau nei būti taip, nei eiti ir gyventi.
Ar tai normalu?
Ne. Jei dūsti nuo sunkumo, bet tyliai abejoji: “gal taip būna visiems? Gal daug kam? Gal ne man vienai?” Žinok, kad kartais – taip. Bet tai ne demokratiškoji Norma! Jis turi kitą vardą. Smurtas.
Antrasis klausimas:
Ar aš pati dėl to kalta?
Nė kiek. Kukli, tyli, miela – nuleidusi ašarotas akis – ponia Kalta. Jos čia nėra, nes negali nieko būti ten, kur yra smurtas.
Trečias klausimas ir paskutinis.
Ar tai beviltiška? Visiškai. Neieškok vilties šalia šlykštumų. Viltis šviesi, balta ir išdidi. Ji laukia atokiau ir moja tiems, kas turi jėgų trauktis.
O ten, kur šiandien esi Tu – yra tik smurtas. Tu vis dar šalia jo? Tai bėk!
