Keistai šiandien pasigirsiu. Pagaliau išmokau skaičiuoti. Mokykloje mokė daugybos, dalybos, nesuprantamai sudėtingų formulių. Neslėpsiu, man sunkiai sekėsi matematika. Sutikdavau rašyti ilgiausius rašinius namų darbams, kad tik nebeliktų laiko atsiversti matematikos vadovėlį. Skaičiai man visuomet atrodė, lyg sunkiai įveikiama piramidė – toks didingas skaitmeninis autoritetas, prie kurio šešėlio klūpodama vardu niekada neprisistatydavau. Buvau trečia pagal sąrašą – ir tiek man užteko. Vaizduotėje matematiką piešdavau, lyg drūtą mokyklos direktoriaus siluetą, kuris ims ir nustvers mane mokyklos kieme: lieps suskaičiuoti balandžius, pakelti juos kvardratu ir padalinti iš visatos žvaigždžių begalybės. Atrodė beviltiška.
Aš pagaliau išmokau skaičiuoti. Nes svarbiausia gyvenime yra vienas plius vienas. Kai yra du – su visai kita perspektyva ir jėga lauki trečio. Vienas plius vienas plius vienas. Žiūrėk, tik pridėk dar vieną – ir jau visiškai kitaip negu vakar. Nes keturi yra žymiai daugiau už tris, bet mažiau nei penki. Pasirodo, svarbiausia mano gyvenimo formulė yra tiesiog vienas plius vienas plius vienas… Paaiškinsiu. Jei prie vieno pridedi dar bent vieną, tai jau išjudi iš ten, kur buvai vakar. Neabejoju, kartais tas iš pirmo žvilgsnio neypatingas, bet vienas vienintelis – gali būti svarbiausias pasaulyje. Nes be jo lieki vienas vienaip, ech, vienžo…
Be to, vienas yra gerokai daugiau nei nulis, nei amžinas niekas, neišjudėjęs iš sumanymo taško.
Vienas plius vienas… Jei pridėsime tik dar vieną mažytį vieną… Ir jeigu taip kiekvieną dieną – po vieną, po vieną, po vieną… Kantriai po vieną – dabar žinau – su jėga ir užtikrintai.
Kai buvau jauna, man norėjosi septynmyliais ir greitai. Šuoliais! Pasirodo, tik kantrybė sulipdo ir augina sumą. Jei po truputį – bent po menką truputį kasdien! Įsivaizduojate, kiek per metus?
Neseniai taip parašiau knygą. Vienas didžiausių netikėtumų mano gyvenime – rašydama išmokau skaičiuoti. Vienas plius vienas plius vienas… Neįtikėtina, kiek daug gali tas vienas. Po puslapį, po lapą, po pastraipą. Į priekį… ir neįtikėtina – per penkis mėnesius visa knyga!
Keistai pasigyriau. Pati dar negaliu patikėti – parašiau knygą ir pagaliau išmokau skaičiuoti.