Dabar mano gyvenime visiškai ne tas periodas, kad kreipčiau dėmesį į tai, kaip atrodau. Aš rimtai – man neįdomu. Neseniai ištuštinau spintą, likau su dviem megztiniais, lūpų blizgiu, paskutiniu lašu kvepalų ir esu patenkinta. Mažiau skudurų – mažiau bėdų. Todėl, kai buvau pakviesta apsilankymui pas “Ozo” stilistus, pamaniau, kad vienas iš dviejų – arba tikrai atrodau beviltiška “daugiavaikė”, arba atvirkščiai – dar yra vilties… Pasirodo, “Ozas” maloniai pasisiūlė saugoti mano mamišką ramybę: reiškia, jei ne stilinga, tai šį rudenį turiu šansą būti bent jau rami.
– O gal ateitumėte su mergaitėmis pas stilistą?
– Su mergaitėmis? Puiki mintis, jei padėsite man susitarti su jomis, kad nebūtina dvynėms rengtis vienodai, nes ne visuomet mamytė turi išskalbtą antrą porą tokių pat drabužių ir pėdkelnių, – aš ir nesitikėjau, kad būsiu iš sakinio suprasta, ką tenka man iškęsti kas rytą, puošiant tris princeses.
Skubėjome pas stilistę tiesiai iš skaudžių skiepų kabineto, su pupomis ant skruostų. Mintyse meldžiausi “kad tik turėtų jie pūstų sijonų ir ledų – dėl šventos ramybės!” Mus pasitiko Glorija – angeliško veido mergina, kuri, lyg rudeninė fėja, įtikino mergaites, kad temperamentingai Daliai tinka džinsinis sijonėlis su kutais, rafinuotai Unei – languoti raukinukai, o Uršulei – neišeinančios iš mados klostės. Kol rengėmės, viskas pasikeitė dar kelis kartus. Jos pačios nusprendė kitaip – Dalia pasipuošė langučiais, Unė – džinsiniu sijonėliu, o Uršulė apsiverkė dėl palto, kuris, pasirodo, dengė tai, kas turėjo matytis… Žodžiu, pasidžiaugėm, kad ne visai pagal sumanymą, bet pirmoji pamoka apie moterišką individualumą beveik pavyko!
Susitariau su mergaitėmis, kad po miegelio grįšime atgal ir leisiu joms išsirinkti parduotuvėje po drabužį. Kokį tik norės, kiekvienai pagal skonį. Žiauriai ilgai rinkosi, lakstė su pakabom po parduotuvę… Unė kritiniu momentu bandė pati atsiskaityti prie kasos su savo “Prismos” kortele už rožines timpas, kurių nepanorau dėti į krepšelį. Derinome spalvas, derėjomės tarpusavy, ieškojom nuolaidų, nes perkant trims – ir kaina labai svarbi.
Apatinėje nuotraukoje – mūsų „shoppingo“ rezultatas. Visos galų gale išsirinko vienodas sukneles, nes “kam, mama, tas individualumas?!”
Na žinoma – kam? Buvo toks geras rusiškas posakis: “koks skirtumas, kas nuramina vaiką, svarbu, kad jis neverkia…”
Taip į mūsų namus rytais atėjo ramybė. Bent trumpam.
