Sekmadienį žygiavome į kiną. Filmas “Arčiau debesų” rekomenduojamas vaikams nuo devynerių metų ir truputį vyresniems. Tad teko susiskaičiuoti, kad iš savo septynių vaikų galiu drauge pasiimti tik vieną. Turiu keturis iki devynių metų, du, kuriems jau virš dvidešimt. Ir, pasirodo, tik vieną vienintelį tokį, kuriam ne per vėlu, bet ir ne per anksti. Pasikvietėme į kompaniją pusseserę, buvo smagu. Geras kinas, dėmesingas žmonių santykiams, paauglystei, elniams, garsams ir tylai. Apie motinos meilę.
Sėdėjau kine ir galvojau, kad gera mums visiems nors kartais pasijusti ypatingais. Tais vieninteliais, kuriems skirta lopšinė, padėka, bučinys, ledų porcija ar kėdė kino teatre.
Kartais mane, vakaro erzelynės išvargintą mamą, ima pasiutimas – nors persiplėšk. Visiems privalau būti išdalinta, lyg būčiau iš tiesų dalinama – lyg gabalėlis šilto apkepo. Vienam duodu ranką, kitam medaus šaukštą, trečiam žeriu patarimus, pagyrimus, šilto pieno stiklinę… Juk žinom įprastas tiesas ir pačios kartojam – visi mylimi, visi vienodai mamai mieli. Bet jie visi tokie ypatingi! Kiekvienas nuostabiausias, vis savaip prie širdies prigludęs. Visi, bet tie visi tokie nepaprasti.
Vyriausias, jauniausias, rimčiausias, švelniausias, stipriausias ar silpniausias… Kiekvienas vienintelis. Prisipažinsiu – kai sakau bent vienam iš jų, kad yra mano mylimiausias, nė trupučio nemeluoju. Ir pati iki galo nesuprantu, kaip taip gali būti? Visi mylimi, bet kiekvienas iš jų mylimiausias. Kiekvienas dovanoja man progą būti vis kitokia mama, matyt, irgi vienintele kiekvienam iš jų. Ypatinga.