Mano vaikai iki šiol vieningai nesutaria, kieno ta košė visgi yra: mamos, tėtės ar jų pačių. Jie nežino, kad ant pakuotės yra parašyta tiesiog “manų”, nes visuomet kruopas perpilu į stiklinį indą be užrašų. Taip, kažkada juos mokiau ir aiškinau, kad ji nei mano, nei tėtės, nei, juo labiau, močiutės. Tačiau manai mūsų šeimos tautosakoje labai individualizuoti, aš ir nebesistengiu nieko aiškinti.
Sveikuoliškos mitybos, KMI skaičiuoklių, lydyto sviesto ir chia sėklų eroje dabar kvaila būtų įrodinėti, kad manų košę valgyti vaikams sveika, bet aš pabandysiu. Mane išpravokavo šiam įrašui šiandieninė vakarienė. Matytumėt, kaip jie tyli prie stalo, kai valgo manų košę – jokie sveiki užkandžiai pas mus taip nereitinguojami. Žinoma, skaičiau ne kartą, kad ta košė nieko sveiko savyje neturi, vien tik tuščias kalorijas.
Mano senelis man virdavo manų košę. Jo košė buvo šilkinė. Jis virdavo tyliai maišydamas verdantį viralą mediniu šaukštu, paskui uždengęs laikydavo, kol “pabrinks”. Lepteldavo šaukštelį sviesto ir nuo delno pasnigdavo cukrumi. Mokė valgyti ratu nuo kraštelių, kad spėtų atvėsti.
Mano mama virdavo man manų košę. Truputį kitaip, gal ne tiek kantriai. Bet labai skaniai ir daug.
Mano tėtis virdavo man manų košę. Su druska, šlakeliu cukraus ir būtinai cinamonu.
Kiekvienas kitaip virdavo tą “tuščiai nesveiką” manų košę. Tačiau kiekvienas pridėdavo tiek meilės į ją ir rūpesčio, kad ji neturėjo nė menkiausios galimybės būti nesveika.
Tai aš apie tai ir norėjau priminti – suprantu, kad galiu atrodyti banaliai – viskas, ką dedame savo šeimai į puodą turi būti sveika… Bet svarbiau tarp visų ingredientų nepamiršti meilės, meilės ir meilės. Net jei kasdien – perdaug nebus. Tai labai sveika.
Pienas bėga!
