Šeštadienį kuičiausi po namus: siurbiau užkaborius, viriau burokus, tryniau putino uogas, perrinkau batus. Vien jų (vaikiškų) priskaičiavau devyniasdešimt septynias poras. Jei būčiau iškrausčiusi antrojo aukšto palovius, gali būti, kad atrasčiau jų dar daugiau. Kuprinės, sąsiuviniai, tūkstančiai spalvotų pieštukų, karpinių, piešinių, pluksnų, elektroninių vargonėlių ir mašinėlių paradas… Žodžiu, man lyg ir faina buvo tvarkytis, bent kelis kartus mėnesį darau tą su malonumu, išsiilgusi naminių darbų. Tačiau esminis dalykas, ką aš supratau – velniai rautų, manęs šiuose namuose nėra! Esu įspraudusi savo moterišką ego į blakstienos pločio tarpą, nes aplinkui vien tik jie! Su lego, pikseliniais piešiniais, iksboksais, su do-re-mi gyvo garso koncertu krūtinėse ir šokoladiniu kremu išpeckiotais pilvais. Kiekvienas čia turi savo vietą, savo lėkštę, mėgiamą šaukštą, filmuką ir vakarienės patiekalą. Čia vien tik jie ir viskas jiems. Vaikų kambarys jau seniai išsiplėtęs nuo koridoriaus iki kiemo vartelių kitoje namo pusėje. Mano visi bandymai atrasti “ramią vietą” namuose nuėjo šuniui ant uodegos. Ir žinau, dėl to, greičiausiai, niekas nekaltas, tik aš pati. Štai taip išsisklaidau, lyg saldus kvapas po visus namus, globodama vaikų laisvę, ir leidžiu užsėsti jiems daugiau kelėnų, nei pati turiu.
Kartoju savo mantrą, kad viskas keičiasi, visada taip nebus, kaip šiandien. Sakau sau: “užsiauginsi savo erdvę rytoj…” O žinot, kas yra mama optimistė? Ta, kuri galvoja, kad jos blakstienos pločio ego “kažkada” užaugs kartu su užaugusiais vaikais.
Man ištiesų labai įdomu, ar aš turėsiu kadanors namuose stalčiuką, į kurį galėsiu krauti tik savo pasaulį…
