Tiesą pasakius, ir pati nepastebėdavau, kad ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose labai mažai dirba vyrų. Matyti darželiuose ir mokyklose vien tik moteris tapo daugiau nei įprastu reiškiniu. Tokiu įprastu kad, greičiausiai, labiau dabar mane nustebintų vyras auklėjantis vaikų darželio grupę, nei vienai dienai prisikėlusios legendinės graikų amazonės. Lopšeliuose-darželiuose beveik šimtaprocentinė moteriškos lyties auklėtojų ir šeimininkučių bendruomenė. Vyriškos giminės darželio darbuotojas – lyg paparčio žiedas. Teoriškai gali pavyzdžių atrasti, o praktiškai tai atsitinka itin retai – nebent kompaniją moterims palaiko ūsuotas ūkvedys ar budintis sargas. Tiesa, dar Kalėdų Senelis! Kartais. Žinoma, galima sakyti, kad “labiau priimta” jog moterys rūpinasi mažais vaikais, joms tai “įgimta” arba “natūraliai limpa”. Ramiai paliekame savo vaikus moterims ant kelių, lyg pakaitinėms dienos mamytėms ar šiltarankėms močiutėms. Smagu ir patogu, tačiau tame matau nuo pat mažens vaikams ydingai formuojamą nuostatą, kad mažais vaikais rūpintis yra moteriškas darbas. Progimnazijose ir gimnazijose situacija nežymiai skiriasi, tačiau jei ir yra kolektyve vyrų, dažniausiai jie užima labai nuspėjamas pozicijas: kūno kultūros mokytojo, fizikos, retais atvejais – istorijos mokytojo arba tiesiog mokyklos direktoriaus… Taip mūsų vaikai iki pilnametystės ugdomi beveik išskirtinai moteriškoje aplinkoje. Žinoma, viskas prasideda nuo šeimos, tačiau tokioje “vienalytėje” vaiko socialinėje aplinkoje net rūpestingiausiam pasaulio tėčiui sunkoka būtų sukonkuruoti su kritine moteriška mase. O dar turėkime omenyje, kad nemaža dalis vaikų auga nepilnose šeimose (dažnai mamos globoje). Neretai atsitinka, kad pilnavertis kontaktas, ryšys su vyru vaiko gyvenime taip ir neužsimezga.
Štai čia po truputį ir prasideda pasaulėžiūros formavimo “fokusai”: moterys – prie vaikų ir puodų, vyrai – prie statuso, pinigų ir, žinoma, kalėdinių dovanų! Juk kas, jei ne vyrai, Lietuvoje dominuoja įmonių valdžioje, vyriausybėje, Seime?
Prezidento postą Lietuvoje štai užima moteris – bet tai tik graži išimtis, tikrai ne bendra kryptis. Tų dvidešimt kelių procentų moteriškosios (beja, ne tik „dailiosios“) lyties atstovių Seime niekaip neužtenka. Aš nuoširdžiausiai tikiu, kad moterų turi būti ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų tarp sprendimų priėmėjų. Kas iš to? Mažesnė atskirtis tarp vyrų ir moterų (atleiskite, tikrai ne visi, bet vidutiniškai Lietuvoje vyrai vis dar daugiau uždirba ir mažiau pavargsta), šiltesnis socialinis, politinis klimatas, palankesni šeimoms, auginančioms vaikus įstatymai… Ir dar – teisingos bręstančios kartos nuostatos, kad vienodas ambicijas ir vienodai palankias sąlygas karjerai gali turėti tiek vyrai, tiek moterys. Juk teigiamos nuostatos – tiesus kelias į sėkmę.
Taigi, mano idėja pasaulyje seniai nebenauja, bet, manyčiau, naudinga būtų Lietuvai, ypatingai ilgalaikėje perspektyvoje.
Lyčių kvotos.
Atveskime daugiau perspektyvių vyrų į pedagogų ruošimo mokyklas, vaikų ugdymo įstaigas, praturtinkime vaiko pasaulį įvairesniu jį supančių žmonių požiūriu, temperamentu, patirtimis.
Žinoma, tam visų pirma reiktų nemažai pasukti galvą, kokie pedagogo profesijos patrauklumai suviliotų šioje srityje dirbti ir vyrus. Bent jau padori pedagogo alga būtų ne paskutinėje vietoje!..
Atraskime daugiau vietos protingoms moterims ten, kur priimami strategiškai svarbūs sprendimai. Jos kolkas pas mus pernelyg kuklios (priminkite, kiek procentų moterys sudaro aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių Lietuvoje?), siaubingai užimtos buities darbais ir “gerai išauklėtos”. Man labai patiktų prancūziška tvarka: rinkimų sąrašuose 50 procentų moterų, o iš eilės kandidatų sąraše ne daugiau kaip du vienos lyties partijos atstovai…
Idėjų?