Man labai patinka savaitgalinis lietus. Dieną užvaldo rudens melancholija su kavos puodeliu ir cukruoto imbiero gabalėliu. Liūdesys lyg iš niekur atsiremia į pečius ir ramina: “juk žinai, jei nebūtų rudens, niekad neišauštų pavasaris.” Atsimeni, tas naivus padūkęs pavasaris su milijonais pienių pūkų pažastyse, skambantis gimusių kūdikių riksmais, viltingais meilės dūsavimais. Jis ateis vėl su drąsiausiais lūkesčiais širdyje, žibuoklėm apsipylusiomis akimis, jam sprogstantys medžiai bus ligi kelių…
O kolkas ruduo. Kolkas lietus. Klausaus kaip barbena jis šiltais vandens pirštais per stogus, per visus langų plyšius savo ošimu užgriūna namus. Šiandien, tipendama skveru nuo Halės turgaus su spanguolių krepšeliu, susivokiu, kad ir vėl ratas apsisuko – netrukus užgrius žiemos šventės, prakvipusios silke, grybais ir kisieliaus rūgštele.
Na taip, liūdna rudenį, bet be rudens nebūtų žiemos ir nebūtų pavasario.
Linksniuoju lietų, kol kūną maloniai užlieja eilutės grakštaus rimo. Liūdina mane ruduo, bet žinau, kad jis nebeužtruks.
Atriek man kalną debesies,
kad lietų aš į dubenį susemčiau.
Kaip vandenynas ošia jūros kriauklėj prie ausies…
Taip aš – tam lietuje nuskęsčiau, gimčiau vėl
ir vėl nauja viltim gyvenčiau.