Pas mane namie prasidėjo laiškų rašymo vajus. Kalėdų Seneliui rašo visi, o kas dar nemoka rašyti – diktuoja broliams ir sesėms. Tad ir pati nusprendžiau šiandien brūkštelti Tau, Seni, laišką. Nežinau ar mane beprisimeni, bet esu tikra, kad mano septynis vaikus tai jau tikrai! Juk kartu sudėjus tu jiems nešei per gyvenimą bent septyniasdešimt dovanų – čia tik po namų egle suskaičiavau… Darželių ir mokyklų eglučių nebeimu į galvą.
Taigi, manau, kad ir aš kažko nusipelniau, Seni. Taigi, prašau: laimės, meilės ir pinigų!
Bet gal ne. Laimės nebenešk, aš turiu. Ji zuja kasdien aplink, trupina ant sofų sausainius, kartais rėkia, kartais apsiveja kaklą ir dalinasi saldaininiais bučkiais. Nuostabi mano laimė, bet užteks.
Meilės meilės.
Nors, ką aš su tavo sena meile darysiu? Nereikia, irgi nenešk. Tu senas, tad tau jaunesnės nei aš reikia, o man gera gyvent su bendraamžiu. Kartu senti, kartu durnėti, kartu pas okulistą akinių eiti. Meilės turiu. Kartais noris daugiau, bet žmonės sako “kas perdaug – tas nesveika”…
Pinigų. Žiauriai norisi man pinigų. Kuo daugiau, tuo geriau. Bet, žinai, jau tiek kartų įsitikinau, kad neuždirbti savu prakaitu pinigai lengvai iš rankų išslysta. Reikia dirbti ir užsidirbti. Tad gal pinigų nenešk. Nemesiu kelio dėl takelio.
Tai va. Matai, eilini kartą įsitikini, kokia aš nereikli, kukli ir nesavanaudiška?
Tik, žinai ką, Seni? Būk žmogus, ateik tu pats šiemet pas mus per Kalėdas. Nes kitaip visas dovanas savo meilei ir laimei turėsiu nupirkti pati. Ir jau dabar matau, kad liksiu visiškai be pinigų!