Pabundu ryte ir taip gera žinoti, kad galiu nesikelti. Guliu, kad gulėti. Nes sekmadienis, o jau ryt ryte bus bėgte!
Apačioje laukia atvėsusi pieniška kava, dainuojantis televizorius ir pižaminiai nykštukai, raškantys saldainius nuo advento kalendoriaus. Idilė, lyg pirštu į Kalėdinį atviruką!
O paskui pamažėle įsisuku į šeimininkės vaidmenį: nulupsiu, pavirsiu, sulankstysiu, paliesiu, pašluosiu, sudėliosiu… Juk vistiek nieko neveikiu, m? Tie lipšnūs mamiški reikalai puola be minutės atokvėpiui. Mažai ir po truputį, bet visą dieną! Lyg ant bėgimo takelio su vilnonėmis šlepėmis ir riebaluota prijuoste. Skubu, vydama keptų bulvių ir kumpio kvapus. Krutu, bet vis ant vietos.
Pietūs, pogulis, o štai ir vakarienė, o štai dar kita – vienos juk negana! Mandarinų lupenos, ant stalo tykštantis žvakių vaškas, išlaistyta pastalėje gira… Galop dūžta lėkštės, griūna pilnaties šukėmis į sekmadienio kibirus ir nusineša tėtė į kiemą visą namų triukšmą (užrištą žaliam maiše).
Vėlu. Vakaras.
Viskas suvalgyta, viskas išpurvinta, viskas vėl po namus ištampyta. Geras sekmadienis, bet tegu greičiau ateina pirmadienis. Pažadu keltis anksčiau, nuveikti daugiau, pavargti mažiau!