Jie siekia vis didesnio gabalo!
Kartais atrodo, kad nebegaliu to šurmulyno ištverti… Jie kovoja. Šūkauja dėl apvalesnio obuolio, didesnio saldainio, kuo didesnio samčio kakavos.
Tėvas namo atnešė šimtalapio. Suraikiau vienodais posmais, bet vis netinka – vienam dydis, kitam razinos, trečiam gabalo grožis. Špižinis triukšmas varva nuo kambario lubų ir sminga man į pečius, kol susiriečiu nuo nuovargio, atšoku nuo laikrodžio rodyklės ir griūnu ant taburetės. Ir kada gi jie eis patylėti?!
– Ė, klausykit. O trupiniai irgi skanūs! – dešimtmetis pamokė mažuosius.
Ėmė visi semti į delnus trupinius, gremžti nagais įmirkusias aguonas ir barstytis.
Velnias, genialu.
O svarbiausia – paprasta!
Na kam man daug ir būtinai viso to, ko neturiu dabar rankoj? Milijoninio namų remonto, atostogų Kanaruose ir dangiškų migdolų?
Nuėjau į miegamą, pašokinėjau ant pasoginės dvigulės lovos su mergaitėmis už rankų ir išsitraukiau devyniasdešimties puslapių A. Baricco “Triskart aušroje”.
Nes trupiniai skanūs ir dar skanesni. Ir jų skonį gali pajusti čia, tuojau pat, neatidėliojant. Arba niekad.