Prašau, neišpirkim Kalėdų, nes kartais atrodo, kad jos tuoj tuoj baigsis net neprasidėjusios. Nes jas visi bėga ir perka, bėga ir perka. Spūstyse, eilėse, paknopstom, kraunant į maišus ir krepšius. Metrais, gramais, kilogramais, dėžutėmis… Šiandien parduotuvėje manęs pardavėja, kraudama sniegines kopūstų salotas, baikščiai kelis kartus klustelėjo “nepermaža jums dėžutė?” Nes juk Kalėdoms turi būti visko labai daug!
Aš rimtai, negaliu atsistebėti, kaip mes uoliai stengiamės supirkti visas pasaulio Kalėdas. Ir taip kiekvienais metais, vis labiau ir labiau. Prisidengdami infliacija perkame brangiausiems vis brangesnes dovanas, nes juk progresas meilėje turi būti matomas akivaizdžiai?
Šiandien vaikų darželyje, kai traukė senis dovanas iš kimšto skerso maišo, pastebėjau prie dovanėlių pritvirtintas skrajutes, kad visi žinotų info apie senį – kaip, kur ir kiek. Na tai ir galvoju sau: “viskas, senis jau nupirktas negyvai!” Tai, jaučiu, gali greitai būti išpirktos ir riebios saldžios šv. (šviežios?) mūsų Kalėdos.
