Turiu labai protingą vaiką. Man dovana su juo bent kartais ramiai pasikalbėti, klausau ištempusi ausis kiekvieno žodžio. Jis labai jaunas, bet lūpomis byloja šmaikšti, taikli, graži tiesa. Bent jau man taip atrodo, juk kiekvienas mes savaip matome tiesą.
Šiandien kalbėjomės. Jei kalbamės, mes ne apie orą ir man tai labai patinka. “O tu žinai, ko mums visiems labai trūksta ir norėčiau palinkėti naujiesiems? Tiesmukumo.”
– Tikrai? – paklausiau aš, nes sekundę suabejojau, kad teisingai supratau.
– Na taip. Pernelyg žavimės kompromisais ir tolerancija. Lankstom, užlankstom, apvynojam vata ir šūdas gaunasi. Niekas nebeaišku: kur gėris, o kur blogis. Taip tarpsta idijotai. Ir neteisybė.
Eina sau, aš kaip tik vakar pati sau galvojau, kodėl mes tokie tolerantiški bukumui, netiesai, veidmainystei, agresijai, bet labai kritiški paprastam kitoniškumui? Būna, kad keistai apsikirpęs, įdomiai besimaitinantis arba kažkaip kitaip gyvenantis (nei įprasta), bet niekam nekenkiantis susilaukia žymiai daugiau kritikos nei elementarus blogis. Daugiau netoleruojame žmogiško keistumo, originalumo, sprendimų laisvės… Nei, pavyzdžiui, tuščio garbėtroškos valdžioje, kuris kenksmingas aplinkai vien jau todėl, kad jis valdžioje ir dar toks durnas. Ir vistiek nedrįstame pasakyti kenkėjui, kad jis paskutinis šūdžius. Įsiklausome, taikstomės, patylime, ilgai tikimės visatos teisingumo, palinguojame iš nevilties ir kenčiame toliau.
Tiesmukumo.
Rimtai! Tiesmukumas yra nuostabus dalykas. Jo dėka miršta pavojingas dvilypumas ir orumą žudantis pasiaukojimas.
Tiesmukumo!