Jau maniau, visos mano naujųjų metų priesaikos būti kantria kantria kantriausia mama eis šuniui ant uodegos. Jis pradėjo verkšlenti, dusti iš pasiutimo ir visaip kaip priešintis:
– Nerašysiu, nemoku, nesuprantu, negaliu… Ir išvis, man atostogos!
– Privalai. Parašyk. Tai užduotis atostogoms. Vienintelė, beje.
– Nemoku. Nesuprantu.
– Nėra ko nesuprasti.
– Tai tau taip atrodo.
– Negali parašyti – papasakok. Pasakyk man. Na gerai, dviem žodžiais. Gali? Apie ką knyga, kurią perskaitei.
– Apie berniuką ir lapę. Viskas.
– Netiesa. Tarp berniuko ir lapės buvo dar kažkokių reikalų. Bandyk prisiminti.
– Negaliu. Nieko neprisimenu.
– Paskaityk dar kartą.
– Juokauji? Aš gi labai skubu!
– Deja.
– O ne!
– Paklausyk. Kažkur giliai giliai viduje jaučiu pas tave yra tas prisiminimas ir žinojimas. Negirdi? Smegenyse prisiminimas, o pilve žinojimas. Tikrai yra. Štai čia. Žinai, galėčiau parašyti už tave, bet tu tikrai geriau žinai už mane. Tad veltui stengčiaus.
Po valandos atsitiko išsamus rašinėlis apie draugystę. Aš, kaip kokia prasta mokytoja, kuriai patinka, kad visa klasė kalba klonuotais pačios sakiniais, ritmingai tariau ilgą sakinį, lyg šventinį pamokslą. Tikėjausi, kad jis pats teisingai pratęs mano pradėtą mintį.
– Tai štai. Kai nori – tai gali! Svarbiausia yra kas? Kas svarbiausia, kai nori kažką gyvenime padaryti?.. Svarbiausia yra valia ir ti-kė-ji-mas sa-vo… Kuom tikėjimas, kaip manai?
– Tikėjimas savo mama.
O aš tik norėjau pasakyti tikėjimas savo jėgomis… Bet užtilau, nes paskutinę minutę suabejojau, kieno versija teisingesnė ir nuo ko prasideda tas gyvenimo svarbumas ir galėjimas gyvenime kažką…
