Susitikau ją. Po ilgos pertraukos, toli nuo namų.
Keistuolė. Pirmą dieną pametė piniginę, bet rado. Ilgai paskui džiaugėsi dėl to, kas per plauką neįvyko.
Vaikščiojo aukštai užvertusi galvą, atsegtu paltu, mosikavo rankomis ir žvilgčiojo į vitrininius langus, ieškodama savo pasišiaušusio atvaizdo.
Kai kas nors surikdavo gatvėje “mama!” – ji pirma iš visų mamų atsisukdavo.
Tik trečią dieną nurimo. Vietoje kavos gėrė arbatą, fotkino fontanus, valgė pudruotus cukruotus desertus be sąžinės graužaties. Pirko taškuotą suknelę ir dar vieną rausvą lūpdažį. Paskui ėjo rinktis ledų.
Ten ir susitikau ją. Eilėje prie ledų. Taip, pasirodo, jai patinka valgyti pistacijų ledus. Kąsti gabalais ir pačiai suvalgyti visą vaflį, neatiduoti jo vaikams.
Jai patinka nieko negaminti, nepinti kasų, nesidalinti šokoladu ir bent kartais nesidomėti jokiais reikalais. Jai patinka užmigti be bučkių ir nesijausti dėl to kalta. Keltis be žadintuvo.
Kitą rytą ji gerokai ilgiau, nei įprasta, pusryčiavo ir užsibuvo prie veidrodžio. Juokavo, kartojo mintyse milijoną kartų “buongiorno” ir klausinėjo praeivių kaip rasti kelią į amžiną Romą.
Aš grįžau, o ji išvyko nežinoma kryptimi. Norėčiau vėl susitikti, todėl prisiekiu – ieškosiu dažniau.