Supratau. Nemoku imti.
Vis atrodė, kad gautas dovanas visuomet su besąlygišku džiaugsmu priimu ir labai laukiu jų. Tačiau ne.
Kiek kartų gautą dovaną kažkam atidaviau? Ne todėl, kad ji man nepatiko ar nebuvo reikalinga, o šiaip – iš geros širdies, nes būti gera juk žymiai lengviau, nei imančia dovanas ir naudojančia jas pagal paskirtį.
Kiek kartų neturėjau laiko įsižiūrėti į vaikų rankytėmis nupieštus ir suklijuotus stebuklus? Nes dažnai atrodo, kad yra svarbesnių reikalų šalia, o šie – juk nepabėgs!
Kiek kartų atsisakiau pagalbos rankos? Kai žmogus sako: tik sakyk, aš būtinai! Purtau galvą “aš pati, tikrai nereikia, ačiū…”
Kiek kartų atsisakiau vaišių, šiltos arbatos ir pokalbio, lauknešėlio į namus su garuojančia mamos sriuba? Na ką tu, pas mane gi visko yra!
Kiek kartų neatradau dingsties pasidžiaugti pavasariu, perbristi šviežiai pridrėbtą pusnį ir įkvėpti oro už lango, lyg visai tai būtų ne dėl manęs? Gamtos dovanos – gali atrodyti absurdiškai keista, bet ir jos neliks man ir su manimi amžinai.
Kiek kartų nesusirinkau man skirtų dovanų iš artimųjų apkabinimais, bučiniais, paguodos žodžiais?
Vaidinu toliau gerą, nes juk viskas dėl tų artimų!
O gal atėjo laikas išmokti gerą priimti?
Man atrodo, kad dovanos tam ir yra, kad jas išmoktume imti ir naudoti. Taip nesustabdysime dovanojimo apytakos rato ir svarbiausia – suartėsime su savo pačių gyvenimu, kuris kartais ritasi pro šalį su visomis nenustojančiomis gyvenimo dovanomis. O tu tik mokėk jas pasiimti.
Žinai, čia kaip besiartinanti didelė banga. Gali nuo jos pabėgti, gali nerti po ja. O gali taip – kad būtum bangos aukštai iškelta.
