Seniai kažkokie aplink. Vienas be akinių centų nebesuskaičiuoja, kitas kaimynų mašinos dureles nubrėžė. Slidu, sakai? Pasakyčiau tau… Trečia su suaugusiais vaikais nesusišneka, su kolegom darbe kasdien riejasi ir visiems skundžiasi. Klimaksinė kažkokia. Dar vienas pažįstamas senis sau į dukras tinkančią dulkina ir pilvo presą pumpuoja. Štai ta – į raukšles botuliną ar ką ten leidžiasi, egocentriškas nesąmones tauškia. Ta, kuri nieko nesileidžia – vaikšto padribusiais skruostais, bet rauktu mini sijonu puošiasi ir saldainius ant pagaliuko čiulpia… Kvailai atrodo ir tiek. Nedrįstu jai pasakyti. Žodžiu, nėra į ką žiūrėti aplinkui.
Žiauriai aš čia buvau nusiteikus kurią dieną. Bet tiktai topt į galvą pažiūrėti į gimimo datą. Savo gimimo. Velnias, taigi aš pati ne ką geresnė. Na taip, vis dar mažų vaikų turiu, bet čia ne alibi nuo senatvės. Panašu, neaplenkia, ir tos raukšlės, ir tie pusamžio žmogaus nusivylimai, ir makabriški gelbėjimosi planai…
Į vakarą pajuntu deginančią gėdą dėl savo minčių ir netikėtai sudirbusio mano kartos žmones freelancer kritiko. Iš kur jis, kipšas, atsirado?
Skvarbiai įsižiūriu visiems tiems patiems į akis, atsidūstu ir su pirmoko nuostaba atrandu: “o, Dieve, juk tai tie patys jauni žmonės! Tokie faini, kaip kadais nutrūkę, pilni meilės gyvenimui, nusivylę tūkstančius kartų, bet ir vėl patikėję. Gražūs, mieli, gryni tokie po taurės vyno. Kai gerai įsižiūri, beveik vaikai. Žilė dovanoja statusą, bet giliai širdyje juk žinom, kad iš vaiko svajonių neišaugama. Gal ir gerai, kad tikri vaikai to nežino.
Na taip, ir aš pati dar beveik vaikas – naivi, klystanti, abejojanti. Na, gal pakritusiais paakiais, bet nuo šiol turiu geros pudros ir makeup tutorial nuo vyriausios dukros…
– Nebevadinkit manęs baba, ok?
– O kas tu?