Ne į temą artėjančiai moterų dienai.
Trumpai – tokia istorija… Gyveno žmogus. Malonus, gražus ir talentingas. Pasisveikindavom, apie pjaunamą žolę pakalbėdavom, dažnai apie mano pasodintas kuklias gėles po langais, žinoma, apie vaikus. Tiek to bendravimo buvo. Tačiau šalia vieni kitų gyvenom ir norom nenorom matydavomės kasdien. Tas malonus žmogus buvo ne šiaip malonus. Jis kiekvieną rytą, išvažiuodamas į darbą, prieš sėsdamas į automobilį, mojuodavo žmonai į savo namų langus. O ji mojuodavo jam, praskleidusi plačią užuolaidą. Taip kartą net aš su miela kaimyne susimojavau netyčia, o su juo nesyk linksmai mojavosi mano vaikai. Na, nes kai taip gražiai žmonės mojuoja ir dar šypsosi, tiesiog negali neatsiliepti tuo pačiu ir rankos pačios kyla.
To žmogaus nebėra. O jį vis regiu mojuojantį į mylimosios langus. Ir ji languos. Ir jis, nors ir išėjęs, mums primena paprastą prasmę gyventi: pjauti žolę, sodinti gėles, mojuoti į namų langus, prieš išeinant. Nes visos, net ypatingiausios ypatingų žmonių istorijos kažkada vistiek labai sutrumpėja. Po daug metų jos išvis pradeda tilpti į kažkieno delną, akimirksnį, širdies šilumą, šypsnį. Tai istorijos apie meilę.
Tačiau gal ir į temą moterų dienai?.. Nes kas, jei ne moterys, taip trokšta gyventi plačiai praskleidus užuolaidą, mojuoti saulei pro langus ir vieną dieną sutalpinti savo ypatingą istoriją į vienintelį žodį. Meilė.