Buvau prieš savaitę Šakių bibliotekoje pristatyti savo knygos. Maloniai besišnekučiuojant, maždaug po valandos pokalbio, užlipo į trečiąjį aukštą mano vaikai, užėjo į salę ir išsirikiavo už nugaros. (O tai nebuvo sutarta!) Prisistatė ir papozavo vietos korespondentui. Pralinksmino visus. Nes ėmė ir pasivijo mamą, prirakino prie realybės ir netrukus renginys smagiai baigėsi.
Prieš dieną žiūrėjau “Stiliaus” laidą per lrt. Pagaliau prisėdau pasiklausyti ką kalbėjau pati, nors man labai nepatinka į save šnekančią žiūrėti – vis norisi taisyti, kitaip atsakyti ar bent pasukti profilį kitu šonu. Gražesniu. Taip netikėtai, žvelgdama į pirmąją heroję profesorę Viktoriją Daujotytę, prisiminiau savo gyvenimo devynioliktuosius metus. Tuomet dirbau meno kultūros žurnalo “Krantai” redakcijoje, o ten kartais vakarais rinkdavosi meno, filosofijos ir literatūros elitas. Man garbė būdavo nešioti arbatos puodelius ant padėkliuko garbingiems svečiams (V.Daujotytei, A.Šliogeriui, R.Rastauskui, V.Dauniui, H.Šabasevičiui…) ir tą daryti ant puspirščių, kad niekas manęs nematytų ir negirdėtų, kad tik nesudrumsčiau virš apvalaus susitikimų stalelio sklandančių minčių. Tos sueigos man palikdavo neišdildomą įspūdį. Ir vakar tie prisiminimai mane pasivijo, apglėbė ir ilgai nepaleido.
Pravėriau šiandien savo džinsinį krepšį, ieškodama seniai nukišto daikto. Kaip tik tuomet ieškojau, kai buvau panirusi į savaitgalinius rūpesčius, prakvipusi padegusiu blynu, kiemo drėgme, basomis kojomis prilipusi prie trupinių. Atradau visai ne tai ko ieškojau. Dvi riebios datulės susuktos maišelyje ir sauja kriauklių iš jūros man priminė neseniai prabangavusias trumpąsias mūsų atostogas. Mane pasivijo lūkesčiai, viltis, kad kažkada ten keliausime vėl. Tik ne dviese, o su visais vaikais. Na ir vėl neišsisuku nuo pasvarstymų kaip bus, kaip nebus, o kaip būti galėtų.
Kai dizaino katedroje konstravau savo pirmąją kėdę, man įkalė į galvą tokią paprastą taisyklę, kurią ir šiandien prisimenu. Nė viena plokštuma negali būti iškelta nuo žemės paviršiaus ir tvirtai stovėti, jei neturi bent trijų atramų. Žodžiu, stabilūs dalykai turi tris kojas ir ne mažiau.
Aš turiu dvi, o ta trečioji, suteikianti daugiau stabilumo, matyt, yra ta, kuri vis pasiveja. Iš praeities, iš ateities, iš dabar.