Velniai žino – kada prasidės tas gyvenimas?..
Kažkada buvau tikra, kad tuomet, kai pasieksiu savo namų durų skambutį. Nes kvailai jaučiaus imanti pagalį į ranką ir bandanti juo paspausti rudą mažą mygtuką. O dar jei močiutė antrame aukšte neišgirsdavo dilin, tekdavo tą daryti kokius penkis kartus. Kaimynams matant.
Vėliau supratau, kad, greičiausiai, dienos gerokai nušvis kai galėsiu grįžti namo po devynių. Dar vėliau nusprendžiau, kad gyvenimas kris po kojomis kai man sukaks aštuoniolika. Galėsiu pirkti cigaretes ne pas restorano rūbininką, o pakeliui iš namų. Vaikščioti į kiną suaugusiems ir tekėti kur panorėjus.
O gal, visgi, jis prasidės, tas tikrasis gyvenimas, kai aš tekėsiu ir ištekėsiu? Na taip, bet iškart netrukus teko apsiprasti su mintimi, kad jis prasidės tik tuomet, kai paaugs mažieji vaikai.
Vėliau jis dar keletą kartų ketino man iš naujo prasidėti. Tik vat pradžia daug žadanti, o paskui – išsisklaido pradžios idėja, lyg ūkanoti niekai.
Dabar galvoju, kad gyvenimas prasideda kaip tik šiandien. Kaip tik dabar – kitaip ir negali būti, jei aš gyvenu. Ir prasideda, ir baigiasi kiekvieną sekundę, jei tik pati to noriu.
Prasideda. Kai kiemas kvepia bijūnais, nors bijūnų nėra.
Prasideda. Kai dūžta didžiausia namų vaza. Ir kodėl šovė galvon ją ten palikti?
Kai tūnantis voras neduoda vienam vaikui ramybės, kitas paslysta ant banano žievės, bet draugiškai klykia visi.
Prasideda. Kai tinsta širšės sugeltas pirštas, kai džiūsta žolė, kai pykstu, kai dainuoju, kai iki pūslių nusvylu ugnim. Kai tyliai sau burbu “na, viskas, gana”.
Nes rytoj bus dar vienas rytas. Su pomidorų lėkšte, optimistės malda ir putota, dievų išgalvota rytine kava.
