Pabudo ryte vyriausia dukra ir sako:
– Šiandien sapnavau, kad mūsų namo kieme auginame drambliuką ir haskius. Dramblį auginome palapinėje. Kieme ir dar buvo nemažai visokių gyvūnų, kurių nelabai prisimenu. Atsimenu, buvo rupūžė, nuo kurios reikėjo bėgti. Baisiausia, kad niekaip negalėjau prabusti ir ilgai miegojau.
O šiaip, kai gerai pagavoji, mums nuostabiai gerai sekasi gyventi. Lengva, paprasta, gera. Su septyniais mažamečiais, didelio arbūzo sėklomis, išspjaudytomis ant sekmadienio staltiesės, šimtą kartų išpiltu pienu, muštynėmis dėl meškio. Ir jau tikrai – be drambliuko, haskių, rupūžės kieme ir dar be visokių kitų gyvūnų.
Štai ir prabudimas. Svarbiausia koncentruotis ne į tai, kokius sunkumus mums gyvenimas užverčia ant kupros, bet į lengvumą, kurį ūmai patiriame, kai kažko staiga netenkame. Arba su padėka suvokiame, kad visuomet gali būti tūkstančius kartų sunkiau nei yra.
