Tik vakar, skrendant namo po trumpų atostogų, žvelgiant pro lagus į pilkus gimtinės stogus, atkreipiau dėmesį, kad žodžius “skristi” ir “kristi” sieja tiek daug, o skiria tik viena vienintelė raidė “s”. Ir kaip tik vakar savo kailiu pajutau, kad kartais tenka per kelias valandas pulti iš rožinių padebesių.
Jei nutolai nuo kasdienybės – žinok, visuomet išlieka didelė tikimybė, jog greitai grįši kur buvus.
Jei pakilai – teks leistis kažkada žemyn.
Jei pasimiršai – teks atsiminti.
Jei skrendi – mokėk ir kristi.
Svarbiausia, kad krytis virstų nusileidimu – būtų saugus, minkštas, lėtas, be panikos, su šypsena veide. Ir dar. Neišsižadėkime didžiausių svajonių ir meilės. Tik taip sugebėsime ir skristi, ir minkštai kristi.
Tiesiai į išsvajotus tikslus. Ir atgal – į šiltą mylimųjų glėbį.
