Jei manęs klausia, beveik visada sakau, kad man liko septynios minutės atvykti. Žadu, kaip koks atsilupęs taksistas. Ir beveik niekuomet nesuklystu:
- Jei vėluoju tik kelias minutes, galima sakyti, kad nieko. Riebios, bet tos pačios septynios.
- Jei vėluoju gerokai daugiau – irgi nieko, nes juk iš pat pradžių tam kažkam buvo aišku, kad per septynias aš niekaip nespėsiu.
- Jei anksčiau atvykstu (retai, bet atsitinka)? Vistiek įvykdau pažadą, o dar ir su kaupu. Septynios kvadratu.
- Jei neatvykstu išvis, irgi ne baisi bėda. Tos “septynios” rodė mano pulsuojantį ryžtą.
Kartais gailiuosi, bet ir vėl sakau, kad per septynias. Nes pats procesas, veiksmo ritmas ir atsakas į jį yra svarbesnis nei konkretūs skaičiai ir taškai.
Gal kiek neadekvačiai vertinu situaciją ir savo gebėjimus, bet itin stropiai bandau įvykdyti visus pažadus ir nieko nenuvilti. Palinksminti, pateisinti, užkalbėti, timptelti, sukrusti, užglaistyti – viską sekundės tikslumu, nes juk tai žmonės ir žmonių reakcijos. Milijonai reakcijų, į kurias reikia tikslių atsakymų vietoje ir laiku.
Aš tai vadinu emociniu punktualumu.
Vargina, vistiek žadu, kad grįšiu per septynias. O kaip kitaip kažkas ir aš pati išmoktų laukti, klysti, džiaugtis, keiktis nusivylus, kruvinai skubėti arba ir vėl pamilt gyvenimą per durų langą?
