Pasvajojau, kad pasaulyje kapų nebūtų. Tada taptų aiškiau, kad gyvenimą gyvename dabar, o vienintelis tikras dalykas gyvenime, kuriuo tikrai neverta abejoti, yra pabaiga.
Norėčiau, kad nestatytų paminklų mirusiems. Nes akmenys vistiek gyvena ilgiau už žmogų ir žmonių kartas, kurios prisimena tą žmogų. Mirtis sulygiuoja, nežiūrint, ar granitais, ar mediniais kryžiais, ar žalvarine rože puošiam savo meilę žmogui. Tvarius paminklus žmonės kuriasi sau patys, būdami gyvi.
Dar norėčiau, kad gėles dovanotumėm gyviems, mylėtumėm juos gyvus ir visas skolas grąžintumėm, kol jie gyvi.
Skalda barstytas takas nenuveda į jaukų pokalbį, nes kelias iš mirties į širdį – tik per ją.
Sakiau vaikams, labai norėčiau, kad atidavę sveikas dalis, kuriems jų reikia, mane paleistų vėjais, grojant muzikai, kurios gyva klausiau. O gedulas, kad būtų baltas. Jame tegu ryškias vingiuotas linijas raitytų visi likę. Tie, su kuriais dabar kartu kvėpuoju, bet kažkada akimirkos vienatvėje linksmai nustosiu.