Praėjusią vasarą rašiau tokius trumpus pastebėjimus. Kažkodėl ir šiai vasarai artėjant, pilną lapą jų prisirašiau. Įkvėpimai su taškuotomis kojinėmis šalia vaikšto…
Ji man antrą mėnesį pasakoja apie savo planus namuose laikyti kates, gyvalazdes, baltą arklį, dramblį, įvairiausias žuvis ir peles. Vis pritardavau, nes koks man skirtumas ką ji laikys, kai gyvens viena arba jau su savo vaikais. O štai šiandien ryte, iškart po labas rytas: “Mama, kai aš užaugsiu, tikrai namie nelaikysiu kupranugario! Ir tik neklausk manęs kodėl.” Aš ir neklausiau.
Kaip svarbu duoti žmogui pačiam apsispręsti kas jam patinka arba ne. Ir nebūtina klausti argumentų, nes intuityvūs sprendimai (juk jie teisingiausi) jokiai logikai vistiek nepavaldūs!
“Mama, tamsa neleidžia man matyti!” Sušuko kažkas vonioje.
O daugiau čia ir nėra ką rašyti, gal tik tai, kad pirmą kartą tas kažkas atkreipė mano dėmesį į tai, kad jei tamsu, tai visiškai nereiškia, kad nieko aplink nėra. Viskas savo vietose, neverta abejoti! Tik šiaip tamsu, kol įsižiebs šviesa.
Sklaidėm kavinėje meniu, o ji man sako: “aš noriu nekeptų blynų”. Atsakiau, kad nekeptų nebūna, visi blynai tik kepti, todėl jie ir blynai.
Labai sveika kartais rinktis iš variantų, kurių nebūna. Nes paskui valgė ryžių košę ir buvo patenkinta. Vien jau dėl to gyvenime norėti reikia kuo netikėčiau.
Kai jie paprašė manęs ledų, sukant sankryžoje link namų, aš pasakiau, kad ledai bus ryt. “Bet, mama, juk rytoj yra šiandien!”
Negalėčiau ginčytis. Rytoj prasideda šiandien. Todėl ir valgėm mango ledus, jau pati dabar susimaišiau kada – vakar, šiandien ar ryt.