Kažkurią dieną buvau priversta pasėdėti užsimerkusi ir sugalvojau ko norėčiau. Gal tai daugiau ne apie norus buvo, o apie poreikius. Įsivaizdavau, kad jos turi būti nebijančios vandens, kūno spalvos, grakščios, beveik nematomos ant kojos. Ir būtinai, kad neįgarsintų mano žingsnių. Būtų su plonu dirželiu ir kuklia sagtele. Be jokių blizgesių, gėlių ar papuošimų.
Jau po penkiolikos minučių, eidama pro vienos parduotuvės vitriną, aš jas pamačiau. Stabtelėjau ir iš tolo supratau – tai jos. Žiūrėjo į mane, lygiai tokios, kokias buvau nusipiešusi vaizduotėje. Tos vienintelės išsvajotos basutės!
Atsargiai priėjau, sulaikiusi kvapą, kad neišsilakstytų nuo metalinių pakopų su kainomis. Pačiupinėjau. Taip, tikrai. Galbūt dar geriau nei galėjau norėti. O gal ne tas dydis? Puoliau matuotis, juk vienintelė pora. Neturėjau jokių priekaištų, tiesiog prilipo prie kojos. Stovėdama saulės nutviekstoje parduotuvės aikštelėje aš net pajaučiau kanelių ir kavos kvapą. Kai plepėsiu su drauge, parymus prie kavinės staliuko, kažkur Europos pietuose, juk irgi būsiu jas apsiavusi… Jau po akimirkos be jų nebegalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo, bent tris ateinančius mėnesius galėčiau drąsiai žvelgti į priekį, bėgioti akmenimis ir rožėmis grįstais takais.
Tiko kaina, spalva, dydis, net pado reljefas, svoris ir visi jose užprogramuoti gyvenimo pažadai.
Taip gerai, kad pasijutau prastai. “Too good to be true”. Jei lietuviškai, turbūt taip: per gerai, kad būtų tikra.
Palikau jas ten.
Ir kitų nepirkau. Kam? Vistiek juk nerasiu nieko geriau, nei jau buvau radusi!
Gal tai ne pati svarbiausia tema, kuria reikėtų pasisakyti. Bet aš visuomet rašau tik tuomet, kai man smalsu žinoti, ar kitiems irgi taip būna?
Kartais taip sunku patikėti, kad gerai nėra blogai.