Pabandyk jiems pasakyti, kad jau laikas į lovą. Iškart išgirsi, kad reikia dar vieną kažką pažiūrėti, suvalgyti, surasti, priklijuoti ir taip toliau. Visuomet prasideda begalybė reikalų būtent tuomet, kai reikia viską pabaigti. Bučkių ir “atsigerti” aš net neskaičiuoju. Čia šiaip privaloma pagal protokolą.
Aš juos užjaučiu, nes puikiai žinau ką reiškia palikti įvykius įdomiausią akimirką.
Pavyzdžiui, tie akibrokštai su gimtadienio šventėmis man apskritai būdavo sunkiai pakeliami. Visi nuostabiausi reikalai vaikystėje sprogdavo kaip balionai, labai greitai ir negailestingai. Faktiškai man niekada kitaip ir nebūdavo. Chroniškas laiko trūkumas geriems dalykams nuodija, nes tik kažkam prasidėjus jau pradedi laukti kada baigsis. Tiksliau, ne laukti, o bijoti. Ir, kaip taisyklė, kuo tie dalykai geresni, tuo jie trumpiau trunka.
Kiekviena pabaiga yra trupurtį mirtis. Net jei nedidelė, nelabai reikšminga, gal net kvepianti kava ir saldumynais, bet vistiek mirtis.
Todėl aš visada buvau įsitikinusi, kad žmonės labiausiai bijo pabaigos. Na gerai, jei nebijo, tai bent jau žino, kad ji bus, dėl to vengia apie ją galvoti. Tačiau vistiek, kai ta pabaiga pasibeldžia į duris ir iškilmingai praneša, kad laikas su pižamomis į miknaičių nebūtį, ištinka stresas. Vieną kartą dukra man žadėjo gyvenime daugiau nemiegoti, kad tik nieko įdomaus nepraleistų. “Nes kai aš miegu, visai neturiu ką veikti!”
Žodžiu, dabar pakeičiau savo nuomonę ir gavoju, kad ne pabaigos mes bijom labiausiai, o nebaigtumo jausmo. Kad dar ne viskas išsemta, ne viskas patirta, ne viskas suprasta, suspėta.
Susirenku “dienos likučius” ir einu pavaikyti vakarą. Gal pabėgs.
