Jeigu ką, aš jau gavau savo stiklinę vandens. Čia apie tą, chrestomatinę, kurią užaugintas vaikas atneša senatvėje. Nesvajojau apie tai, nes senatvė atrodė tolokai. O gali būti, kad tokio nerimo nejutau, nes vaikų nemažai. Bent vienas iš jų – juk atneš, jei labai reiks!
Papasakosiu kaip tai atsitiko. Neseniai atnaujinau savo vandens normos įžadus. Du, kartais ir tris litrus vandens dienai susipilstydavau visur, kad tik būtų po ranka. Automobilio gertuvėje, virtuvės ąsotyje, stiklinėje šalia kriauklės. O vieną stiklinę, man pačią gražiausią, visuomet laikiau pilną ant savo darbo stalo. Išgeriu ir, ne visuomet, bet įsipilu vėl. Nesvarbu, kad iškart negersiu, svarbu būtų pilna, kitam kartui.
Turiu vieną dukrą, kuri labai mėgsta tvarkytis. Kartais ir mano erdves sutvarko, įlenda vorų ieškoti ten, kur man niekada į galvą neateitų… Taip ji vieną vakarą besitvarkydama užtruko ir mano kambaryje. Aš jai viską leidžiu, tas skatina atsakomybę ir kūrybiškus sprendimus. Jei ir ne, bent jau ramu. Grįžau.
„Mama“ – sako ji, – „aš sutvarkiau tavo kambarį. Ir gėles palaisčiau. Dulkes nuo stalo nušluosčiau. Ir dar – atnešiau tau stiklinę vandens.“
Šioje vietoje dėčiau šauktuką, bet ji pasakė taip ramiai, lyg tai būtų savaime suprantama kasdienė pareiga. Štai ir akivaizdu, kad niekas nieko man neatneštų, jei nebūčiau atsinešusi prieš tai pati kokį tūkstantį kartų. Rūpintis savimi gyvybiškai svarbu. Tai įjungia stebuklingą gyvenimo magiją, kai visa aplinka pradeda veikti tavo paties naudai. Įjungimo mygtukas yra mano delne, pasirodo.
Kadangi gavau tą stiklinę (iki šios dienos tai atsitiko jau ne kartą), nebeturiu smalsumo laukti senatvės. Pilnatvė pildosi nejučia, dažniausiai nieko nelaukiant. Prasmė kartais aplenkia laiką, kad susigalvotum sau naują prasmę arba tiesiog pradėtum gyventi be lūkesčių. Arba pabustum iš sapno, kuriame kažką dėl tavęs privalo kiti. Nes visas pasaulio gėrybes galima gauti vieninteliu mygtuko paspaudimu, aktyvuodamas meilę sau. Geniali banalybė.
Ir dar į tą temą truputį. Ne dėl senatvės reikalingi vaikai. Ir jau tikrai ne dėl tos stiklinės. Gali būti, kad atvirkščiai. Mūsų senatvė reikalinga tam, kad vaikai turėtų bent vieną rimtą progą užaugti. Ir patys sau įsipilti stiklinę vandens.