Pusseserė prisiminė, kaip ją apgaudinėjau vaikystėje, sakydama, kad cukraus gabaliuką arbatoje galima maišyti tik į vieną pusę. Priešingu atveju, jei maišai atgal, ištirpęs cukrus vėl virsta tvarkingu kūbiniu gabaliuku.
Man nematant ji bandydavo “atsukti” cukrų ir, įtariu, jai nepavyko nei karto.
Tai buvo ne melas ir būtinai jai prisipažinsiu. Aš nuoširdžiai tuom tikėjau, nes taip man atrodė pasaulis. Maniau, kad įvykius galima atsukti atgal, kaip filmo epizodą. Maža buvau ir stipriai tikėjau.
Todėl patyliukais ir pati eksperimentuodavau arbatos puodelyje. Negaliu pasakyti, kad visiškai veltui, nes šimtai maišymo seansų man padėjo suprasti – kas yra cukrus, kas yra arbata ir kaip jie veikia.
Žavus įgimtas nepatyrimas, kurio nebijai demonstruoti bent jau panašiai nepatyrusiems.
Tokia štai trumpa cukraus maišymo atbuline eiga istorija… Ją prisiminiau šiandien, kai devynerių dukra, grįžusi iš parduotuvės paklausė:
– Teisingą cukrų nupirkau?
– Ta prasme?
– Teisingą, turiu omeny tą, kurį naudoji pyragams?
– Cukrus yra cukrus. Aš iš jo bet ką galiu pagaminti.
Naivumas yra manyti, kad maišant cukrų atgal, jis vėl susimeta į gabalus.
Brandumas, greičiausiai, kai moki teisingai pasirinkti. Bent jau manai, kad nuo teisingo tavo sprendimo priklausys rezultatas. Žinoma, gali būti sprendimas nevartoti cukraus išvis…
O meistrystė – pagaminti bet ką vis iš to paties. Net jei tai paprastas cukrus.
Tik, įdomu, ar tikrai pavyktų mums ugdyti meistrystę, jei tas vidinis naivumas taip jau iš tikrųjų negrįžtamai ir visiems laikams būtų ištirpęs? Ir jeigu nebeliktų gyvo tikėjimo, kad daug kartų bandant, gali kažkada pavykt.
