Galvodavau, kad tie vyresnio amžiaus iškasenos jaučiasi sinchronu su savo raukšlėtom alkūnėm. Neabejodavau, kad jų smegenys kasmet daro update ir solidžiai sensta. Buvau įsitikinusi, kad brandumo jausmas pasiveja ties trisdešimtu kilometru ir nebepaleidžia, kaip juodas bemwas lenkimo juostoj. Mąsčiau, kad visi tie viduramžio krizės pakąsti, kaip surūdiję kibirai nelaikantys šlapimo, kad jie tikrai gimtadienių nešvenčia. Kam džiaugtis žinia, kad tau atėjo galas! Aš tikėjau, kad tie link pagyvenusių žino viską. Kaip absoliučią tiesą. Todėl jiems turėtų būti klaikiai nuobodu, lyg gyventų savo mirtį, kai nieko naujo, vien rutina.
Galvojau, kad tokiame amžiuje jokie skausmai nebeturėtų stebinti, nes ir taip miegamo siena nukabinėta radikulito ir depresijos baigimo diplomais.
– Mama, konsultantė man sakė, kad kremas su haliuronu tau nebepadės. Reikia kažko stipresnio.
Akipėša konsultantė bent žino su kuom turi reikalą?
– Močiute, noriu sysių.
o aš prie ko? Tu ir ieškok močiutės. Man aštuoniolika.
Prekybcentryje sužeisto žvėries akim mano raudoną suknelę nužvelgia besibaigiančio galiojimo senis.
Tik gerokai vėliau toptelėjo, kad ten, prie varškės sūrelių lentynos, ir buvo mano karta. Štai taip atrodo bendraamžiai. Ir aš kartu.
Ir vis dėl to džiaugiuosi, kad neturiu to jausmo keturiasdešimtšeši. Gyvenu bent trijų moterų gyvenimus vienu metu, todėl dažnai viršiju greitį, neseku pasaulio naujienų ir užtikrintai nieko nežinau. Ir nieko nesuprantu, jei ką. Turiu nebaisiai raukšlėtas alkūnes, bet įsitikinusi, kad visi geriausi pasaulio dalykai tiesiog po kojom. Jei netingi pasilenkti ir nebijai pasiimti. Haliuronas nebepadeda, bet jaučiuosi aštuoniolikos.
Pirmą kartą gimtadienį švenčiau keturias dienas iš eilės. Ir švęsti, pasirodo, vis dar yra ką.
P.S.: Manęs nebesveikinkit. Tyliai atšvęskit savo gyvenimą. Jaučiu, atrasite dėl ko.