Dar visai neseniai maniau, kad tarp tikėjimo ir žinojimo yra milžiniškas skirtumas. Žinojimo nenaudai. Galvojau, kad žinoti galima tik tai, ką galima suskaičiuoti, pačiupinėti, uostyti, pagrįsti svarbia informacija. O taip, tikrai ne visuomet tai įmanoma.
Ir atvirkščiai, maniau, kad tikėjimas yra galinga jėga, kai remiantis miglota prielaida, griauni kalnus ir praregi tamsoje.
Kažką kalbėjom.
“Žinok, viskas bus gerai,” – pasakiau paaugliui, kai aptarinėjome vieną nelabai smagią temą.
“Aš gi žinau.”
“Žinai?” – Ir iš kur jis gali žinoti, jei ir pati įtampos būsenoje sunkiai gaudausi.
“Taip, žinau. Juk visos istorijos baigiasi gerai.” – Čia jis, taip ramiai, įtaigiai…
Šiurpas nubraukė nugarą. Net neįtariau, kad jie tuo nuoširdžiai tiki. O pasirodo, dar ir žino, kad viskas gerai baigiasi! Man atradimas? Dovana. Žibuoklė vidury žiemos. Ryškus lūpdažis, padovanotas ašarotam veidui.
Žinoti net tai, kuo sunku patikėti – vienas svarbiausių gyvenimo įgūdžių. To mokomės kasdien, o jie mokosi iš mūsų. Galima garsiai kartoti, galima tyliai, lyg mantrą, bet geriausia – nebyliai, vien tik savo gyvenimo dyvais. Štai, žiūrėk, žinok, mielas vaike, visos istorijos baigiasi gerai, visos istorijos baigiasi… Ir gerai!
Žinoti – tai ir yra tikėti, bet gerokai stipriau?