Mam, nieko tokio, jei nusidažyčiau mėlynai?
Ką tik jį mačiau pro mašinos langą ir kūnu jaučiau, kad per siaurą šalčio plyšį liko kažkas nepasakyta.
Nutylėjimo žinia pasivijo po penkiolikos minučių. Man patinka glaustai ir aiškiai. Ne visada taip galiu pati, dažnai tenka kaitalioti žanrą. Kartais norisi išsamiai, kantriai, su atodūsiais, kuklia drama. Tačiau žavi pokalbiai iš esmės. Teisinga taktika. Be užuolankų – imti ir paklausti.
Palauk, tai apie ką tu manęs klausi? Aaa, apie plaukus mėlynai.
Kuo tiesesnis klausimas, tuo mažiau laiko lieka apmąstymams, nes interpretacijoms vietos čia nepalikta. Privalau atsakyti tiesiai, šviesiai, kiek įmanoma operatyviau. Bent jau toks tavo lūkestis, nes aš juk mama, ane?
Na gerai, tai gal imsiu ir atsakysiu “nieko tokio”?.. Bet tuomet kažkaip keistai skamba. Lyg man vienodai. Be pozicijos. Ai, gal parašysiu štai taip:
Aš nieko prieš, bet…
Nesąmonė. Nei aš nieko, nei aš prieš. Atrodys, lyg kvestionuočiau tavo apgalvotą sprendimą, įterpdama miglotas grėsmes, savo ribotą požiūrį ir abejotinai „svarbias“ aplinkybes… Palauk, tai ko visgi manęs klausi? Ar nieko tokio? Atseit – ar nieko neatsitiks itin nemalonaus kai išvysiu tave tarpdury mėlynais plaukais?
Ne, turbūt tikrai ne. Ar tikrai, ar turbūt – neklausk, tikrai nežinau. Tik žinau, kad taip atsakyti tau negaliu. Negudru. Nepagarbu. Primityvu ir nuspėjama.
Apie mano poziciją šiuo klausimu dabar. Juk tam jis ir klausia prieš įvykį, o ne po jo. O, geras! Pastebėjot ir jūs? Žodis “prieš” reiškia ir PRIEŠ – kalbant apie įvykį arba laiką ir PO – kai jau įvyksta, o tu vistiek lieki PRIEŠ… O vėliau tiesiog susitaikai. (Būna, kad ne, bet čia jau tavo bėda.)
Pagaliau imu ir išsiunčiu trumpą atsakymą:
Aš esu UŽ.
Šito neberašiau, bet aš visada esu už tave. Vis dar tyla, jau nebežinau ko tarpduryje laukti. Tačiau šįvakar esu tikra, kad neįmanoma apie viską žinoti prieš, todėl man, kaip stebėtojai, kartais protingiausia būti – už!