Susiklostė ši situacija virtuvėje.
Sukiojaus pabirusi mintimis, laksčiau nuo savęs prie kieme niekad taip ir nežydėjusių rožių krūmų, neskaitytų laiškų ekrane, neplautų lėkščių ir vėl atgal, ir vėl… Taip visą vakarą. Uršulė stebėjo mane kantriai, vaikščiojo patyliukais, vis atsidusdama ar pabarbendama pirštais į savo galvelę. Kol pajutau, kad atėjo minutė skirti ir jai dėmesio. Sunku man, tokiai nuo švininio dienos srauto vakare išsiblaškiusiai.
Nori ledų?
Pasiraitojau rankoves ir jau po minutės laikiau rankose dvi skirtingas dėžutes šalto deserto.
– Klausyk, o kokių norėtum? Kiek šaukštų?
Visa tai nutiko prieš kelias dienas, bet aš tik šiandien supratau, kodėl man ta scena taip atmintin įstrigo. Dėl laikinumo. Buvimas kartu su vaiku ypatingas, nes laikinas. Kaip ledų porcija. Nuo momento kai į rankas paimi – jau nenumaldomai tirpstanti.
– Riešutais barstyti?
Bandau jai įtikti, žinau!
Ji galvoja.
Ledai jau skysta. Lašėja kraštai.
Ji tyli. Paskui pakelia akis.
– Mamyte. Žinok, tu dėk kokių nori. Gali dėti vieną, gali du šaukštus. Kiek nori, tiek ir dėk. Kaip tik nori, taip barstyk. Aš valgysiu šituos ledus, kaip tu tik nori.
Štai ji ir patvirtino, kad esame tirpstančio gėrio akimirkoj. Riečiu tris riebius šaukštus, dar pabarstau ir paduodu patį mažiausią šaukštelį.
Ačiū vaikams. Ačiū tėvams. Ačiū ledams. Ačiū už nuostabųjį gyvenimo laikinumą.
O kaip gaila, kad dažniausiai pajaučiam tik nurytą saldumą.