Buvo karšta sekmadienio popietė. Tvanki šiluma net spengė ausyse, kai Napalys namo virtuvėje ruošėsi pjaustyti didelį arbūzą…
Tiesa, iškart išduosiu, nes jokios čia paslapties: Napalys yra angelas. Toks visiškai niekuom neypatingas angelas. Jis net sparnų neturi – tiksliau laiko juos pakabinęs drabužių spintoje. Dažnai Napalys nešioja kelnes su petnešomis. Mat prie jų yra pritvirtintos dvi didelės sagos ties mentimis. Tai Angelina, mylima Napalio žmona, kartais prisega savo vyrui sparnus. Kaip tik paskutinį kartą taip atsitiko užvakar ryte, kai vyras nušlavė kiemo laiptus, sutepė girgždančius vartus ir palaistė serbentų krūmus. Ji priėjo, dar žiovaudama ištarė “tu mano angelas” ir vienu rankos mostu prisegė Napaliui balkšvus sparnus. Vieno iš sparnų vidinėje pusėje įsiūta kišenėlė. Ten sudėta mėgiama Napalio muzika. Nežinau kodėl, tik girdėjau, kad angelai ir muzika yra neatsiejami dalykai. Napalys dažniausiai klausosi labai sunkaus roko. Dar sunkiau Angelinai būna tai girdėti, todėl ji per praėjusį savo gimtadienį Napaliui padovanojo dideles ausines. Jam tai nebuvo staigmena – ši moteris dažnai mėgsta kažką dovanoti.
Tačiau dabar norėčiau tęsti pasakojimą apie tą karštą rugpjūčio sekmadienį, kai Napalys ruošėsi pjaustyti didelį arbūzą… Arbūzas buvo milžiniškas. Napalys lėtai sukiojo jį ant stalo lyg žalią gaublį, jieškodamas vietelės, į kurią smeigti. Angelina įbėgo į virtuvę. Nuo karščio jos skruostai buvo skaisčiai rausvi, ilgi plaukai kaip visuomet buvo susukti į tvarkingą lizdą viršugalvyje. Ir ji pasakė:
– Šiandien noriu tave pradžiuginti. Noriu įteikti mažą dovanėlę. Ar tau neįdomu kas tai bus? Vardas! Naujas vardas tau, Napaly…
– Meile, aš jau turiu vardą.
– Turi? Taip, turi, bet tu turi vieną, o aš, pavyzdžiui, turiu daugybę vardų: Angelina, Lina, Meile, Kačiuk, Sraige, Saule ir net Miegapele. Tu turi vardą Na-pa-lys ir viskas!
– Mano vardas Viskas?
– Juokiesi?.. Paklausyk, pabandžiau sutrumpinti: Napalys, Napa, Nalys, Palys… Palys, – dar kartą išlėto pakartojo Angelina, – Kaip tau? Man patinka. Palys. Palyyys. Palis. Palis ar nepalis? – kvatojo Angelina ir plojo delnais. – Lis. Lis. Šiandien lis! Tegu būna tavo vardas ŠiandienLis!
Spėk, kas atsitiko vėliau… Visas kiemas akimirkai nušvito balta šviesa, ir kad treptelėjo griaustinis geležiniu kroksu į dangaus grindis – kieme visos sraigės išnešė kudašių iš savo nuosavų namučių. Ir vėl šviesa plykstelėjo, griausmas driokstelėjo, o lietus iš kiaurų debesų prapliupo taip stipriai, kad oi.
Angelai stovėjo susikibę už rankų ir mažumėlę apakę. Napalys pasisuko į savo žmoną ir tyliai ištarė:
– Pasižiūrėk į veidrodį…
Nuo Angelinos viršugalvio rūko melsvas dūmas. Jos juodų plaukų kuodą skradžiai vėrė keistas kampuotos formos papuošalas.
Tai buvo žaibas iš giedro dangaus.
Visoje virtuvėje kvepėjo deginta cukraus vata. Arbūzas buvo perskeltas į šešioliką lygių dalių, kurios gulėjo tvarkingai išrikiuotos lėkštėje. Atviro lango stiklais raitėsi šiltas lietus.
“Pasirodo, vardai pildosi”, – pagalvojo Angelina.
“Kad ją perkūnas!”, – pagalvojo Napalys.
