Man atrodo, aš jau žinau, kokia turiu būti iš tikro. Jei neklystu – tai tokia, kokia ir esu.
Vaikiausi laimės daug metų, ieškojau kažkur pakraščiuose, svajojau apie tai, kas toli ir gražu…
Būdavo siaubingai baisu apsičiupinėti situacijose, kuriose manęs neturėtų būti. Beviltiškai jausdavausi suvokusi, kad apsiavus esu ne savo klumpėm… O mano pačios gyvenimas, lyg pamirštas vakaro kino seansas, vyksta be manęs pagrindiniame vaidmenyje.
Vėliau išmokau paleisti, atleisti, palikti. Nes praradau baimę būti pati palikta – matyt su jos nuojauta gimstame visi ir ilgai gyvename su baime patirti.
Paleisti, atleisti, palikti… O tada – nepatikti. Visiškai atsikračiau baimės nepatikti jam ar jai, o gal jiems. Man netgi pradėjo patikti kartais kažkam nepatikti. Tai reiškia, kad negaliu į visą pasaulį žvelgti atsisukusi veidu. Pasaulis apvalus ir įvairus. Na, ir aš jame tokia viena iš milijardų.
Svarbiausia man būti tokia, kokia turiu būti iš tikro. Nes tik tuomet pradėjau jausti, kad pildosi mano programa. Nuo kaulų smegenų iki pirštų galiukų, nuo čia iki ten, kur pasiekti sunku. Nes laimė esi tu pati, išsipildžiusi. Lyg žemės plutoje įdiegta programa – išdalinta, išbarstyta, išsemta, bet laiminga ir išsipildžiusi, lyg ant kometos uodegos nuneštas dieviškai pašėlęs noras.
