Lipa, griūna, ima, griebia, traukia, šliaužia, siekia ir vėl griūna. Kuo žmogus mažesnis, tuo jis veržlesnis, tuo jis labiau visur skuba, gena dienas ir nekantrauja laukdamas rytdienos. Lygiuojasi į didesnius brolius ir seses, stiebiasi augti ir varvina seilę per tvoros plyšį, kai gatvėje žaidžia vyresni vaikai. Mūsų Uršulė slaptoje kišenėlėje laiko iš sesers gautą rausvą lūpdažį ir garsiai svajoja apie stebuklingus laikus, kai ji galės dažytis. Dvynės po namus lakioja įsispyrusios mano antikvarinius aukštakulnius ir taip bando pakaukšėti savo statusu į medines grindis.
Aš puikiai atsimenu ir savo beprotišką norą greičiau tapti šešiolikmete, nes galėsiu eiti į vakarinius kino seansus. Septyniolikos laukiau kaip didžiojo išganymo, o aštuoniolikto gimtadienio scenarijų kūriau visus metus, nes ar gali būti gyvenime kažkoks didesnis pasiekimas, nei pilnametystė?
Vėliau irgi vis laukiau kažko gerokai dažniau, nei dairiausi aplink. Laukiau pavasario, savo naujagimių, diplomo, savaitgalio, grįžtančio vyro, lietaus, meilės, mažesnių būsto kainų, geresnių laikų, Kalėdų ir trumpesnių eilių į darželius. Dabar nieko nebelaukiu, vien tik būnu ir tikiu: kad būsime geri, sveiki, laimingi. Džiaugiuosi ką turiu ir taip žiauriai niekur nebeskubu, aš tik noriu stipriai prie kažko prisirišti, kad lėčiau judėtų laikas. Laikausi įsikibusi į pievų smilgas, bet jaučiu kaip slysta birželinė vasara man iš rankų… Utopinės mintys „kaip sustabdyti laiką“ nepadės. Reikia kitokio sprendimo.
Ir štai kokį dalyką supratau. Norint, kad tas laikas ne šuoliuotų, o bent truputį lėčiau slinktų, reikia prie jo ir prisirišti. Tiesiog imti ir prisirišti prie didžiosios laikrodžio rodyklės. Tada kryptingai nuosekliai judėsiu, dairysiuos, imsiu, kvėpsiu, džiaugsiuos ir niekur neskubėsiu, nes juk laikrodžių rodyklės visuomet juda vienodu tempu. Noriu mėgautis, noriu išmokti sugerti dabarties sekundę ir saldžiai ją iškvėpti į nieką. Nenoriu alsuoti prisiminimais, nenoriu gyventi rytdiena. Nežavi nei praeities nostalgija, nei nerimas dėl ateities. Noriu būti čia ir dabar, niekur neskubėti, o tuo pačiu viską suspėti. Jums pavyksta susidraugauti su DABAR? Abejoju ar man pavyks taip sklandžiai kaip papasakojau, bet pabandyti verta.
